Taip, šventė šiemet sugadinta. Tie mulkiai mėgėjai Olandijoje ir Danijoje leidosi sulaikomi su įkalčiais. Vietoj to, kad pasielgtų kaip tikri vyrai, kurie anais laikais turėdavo po kalio cianido ampulę burnoje – blogiausiam atvejui. Viskas pasikeitė. Nebijo, nebegerbia, nesiskaito.
Štai ir dabar. Sučiupti už rankos ir gėdingai išspirti atgal į Rusiją. Gruodžio pradžioje vieną kurmį nuteisė Danija, o po dienos du jo bendražygius į dienos šviesą išvilko olandai. Kokia gėda, draugai. Nors, reikia pripažinti, jau ne gėda, o tokia lyg ir naujų laikų taisyklė, kurią vis dažniau patvirtina štai tokie žeminantys viešo demaskavimo atvejai. Čekistai išskydo? Prarado įgūdžius? O gal apskritai nemato prasmės? Apie viską – nuo pradžios.
O toji pradžia – čia Vilniuje. Ten, kur dabar nauji jaukūs statiniai Paupio gatvėje, kadaise kėpsojo medinė trobelė. Toje trobelėje gyveno liesas dėdė vardu Feliksas. Lotyniškai jo vardas reiškė „laimingąjį“, tačiau toks jis nebuvo. Būsimasis kruvinos organizacijos VČK (Всероссийская чрезвычайная комиссия) vadas Dzeržinskis, atrodo, paties likimo buvo sutvertas šiam darbui. Gimė dvare Vilniaus gubernijoje 1877 metų rugsėjo 11-ąją. Būdamas penkiolikos, kaip spėjama, netyčia nušovė savo seserį.
Apkaltintas vagyste ir išmestas iš gimnazijos. Trynėsi su įtartinais tipais po Užupį, organizavo proletariato mitingus Karoliniškių miškuose. Toje troboje tamsiais alkanais vakarais skaitė Marxą, Engelsą ir panašius raštus, kurie galutinai suminkštino jaunas smegenis. Tačiau subrandino monstrą, kurį vėliau net bolševikai pagarbiai vadins Geležiniu Feliksu. Sovietai tą namą Paupio gatvėje buvo pavertę muziejumi, Kalvarijų gatvei suteikę čekisto vardą, o Maskvoje priešais KGB rūmus jam pastatę paminklą.
Po spalio perversmo Rusijoje anekdotų apie čekistus niekas nepasakojo. Nedaug jų sukurta ir organizaciją pertvarkius į KGB. Liaudis šia tema ėmė nedrąsiai šmaikštauti tik po Stalino mirties, kai valdžia tapo vegetare. „Leninui rėžiant kalbą čekistams kažkas koridoriuje subilda. Kas per triukšmas, draugai? – klausia proletariato vadas. – Nieko tokio, Vladimirai Iljičiau, atsako tie – tai Geležinis Feliksas vėl nuvirto“. Nelabai juokinga, bet stebėtinai įžvalgu, nes būtent Dzeržinskio paminklą Lubiankos aikštėje žmonės pirmiausia nugriovė žlugus pučui 1991 m. rugpjūtį. Balvonas atsidūrė nuošaliame parke, o Sovietų imperijos išsiilgę seni komunistai iš įpročio kartais vis ragina grąžinti jį į Lubianką.
Dabar Rusija kitokia. KGB pervaidinta į FSB. Tiesa, perpumpuojant seną dvasią į surogatą nemaža dalis aiškiai nutekėjo pro šalį. Arba buvo pavogta. Organizacijai vadovauja diletantai ir prisitaikėliai. Už anekdotus sušaudymas negresia, todėl liaudis juos kuria ir platina be gailesčio. Vienas naujesnių skelbia štai ką: „Kokia dar ten rusiška vakcina nuo viruso? Jie net Navalno nunuodyti niekaip nesugeba.“ Vėlgi nejuokinga. Bet simptomiška – rusai juokiasi iš to, kas jų seneliams ir tėvams kėlė siaubą. O jų už tai niekas nebaudžia, nes šiais laikais Rusijos represinės struktūros turi visai kitokių rūpesčių.
Vienas didžiausių – kaip įgyvendinti bent vieną slaptą operaciją nesusimovus, neapsišvietus ir netapus tarptautinio tyrimo objektais. Misija – neįmanoma, o situacija sprendžiant iš visko tampa apgailėtina, tad tenka griebtis visų priemonių gelbėjant jei ne abejotino prestižo likučius, tai bent savo uodegas.
Šaltojo karo žvalgai, sėję paniką abipus Berlyno sienos, liko tik istoriniuose romanuose ir šlapiuose Kremliaus valdovo sapnuose. Dabar Lubiankoje darbuojasi stažuotojai, kuriems brigadininkai išduoda tai polonio, tai „Novičiok“ su pasibaigusia garantija, kad tie prisigretinę prie aukos užkalbėtų dantį ir įlašintų į čiobrelių arbatą. Tačiau net ir ši dvaro freilinos ryžto reikalaujanti užduotis jiems yra per sudėtinga.
Pamenate tuos du mulkius su mėlynais megztiniais, kurie po Skripalių nuodijimo gavo valdžios nurodymą duoti interviu marionetinei „Russia Today“ televizijai? Kaip pingvinai su vatos striukėmis pro visas saugumo kameras Solsberio gatvėse krypavę spec. agentai Ruslanas Boširovas ir Aleksandras Petrovas įtikinėja buvę tiesiog turistai, kuriuos draugai įtikino apsilankyti „visame pasaulyje garsiame miestelyje ir pasigrožėti 123 metrų aukščio katedros bokštu“.
Vieno paikiausių Holivudo istorijoje filmų „Bukas ir bukesnis“ kūrėjai turėtų degti pavydu žiūrėdami interviu, kuriame FSB agentai mėgina deklamuoti tai, ką prieš pokalbį jiems atspausdino iš Vikipedijos apie Solsberį. Tikrai bukas. Ir bukesnis. O ką jau besakyti apie vadovus, išleidusius tai į eterį?
Maža to – jų kolegos iš GRU tarnybos įkliuvo mėgindami sutrukdyti šio nuodijimo tyrimą, vykusį Cheminių ginklų uždraudimo organizacijos (OPCW) biure Hagoje. Planas, žinoma, buvo narsus: pastatyti automobilį šalia laboratorijos, kur tiriamas „Novičiok“, perimti belaidžio interneto signalą ir įsilaužti į sistemą. Tačiau šnipus susėmė olandų kontržvalgyba, gavusi signalą iš britų kolegų. Juokingiausia tai, kad juos visus MI6 analitikai išaiškino naudodamiesi „Google“ paieškos sistema. Vienas tų mulkių, Aleksejus Mininas, pasinaudojo britams jau žinomos šnipų bazės kodiniu pavadinimu „Akvariumas“ adresu registruodamas „Honda Civic“. Interneto paieškos sistema išdavė net elitinės rusų šnipų akademijos absolventų pavardes. Štai kokia pažangi ir atvira skaitmeninė valstybė yra Rusija.
Tai, kad jie nuolat įkliūva, jau tapo tokia banalybe, kad pati FSB, panašu, tai vertina kaip neišvengiamybę. Tiesiog išspirtus šnipus pakeičia kitais ir toliau planuoja gremėzdiškas operacijas prieš taikinius, vėliau viską aklai neigdama. Klasikinį užsimaskavimą ir veiklą priedangoje išstumia brutalūs išpuoliai tikintis, kad net ir įkliuvus bus galima išsisukti su minimaliais nuostoliais. O kodėl ne, juk skystakiaušiai Vakarai iki šiol būdavo atlaidūs priešiškai Kremliaus veiklai.
Organizacijos „Bellingcat“ tyrėjų paskelbta A. Navalno nuodijimo operacijos schema parodo, kaip viskas vyko, kiek FSB agentų dalyvavo. Aprašoma net slaptos tyrimų laboratorijos NII-2 veikla paaiškinant, kad tai – viena iš dviejų su cheminių medžiagų naudojimų susijusių mokslinių įstaigų, aptarnaujančių FSB. Antroji ir pagrindinė, kaip įtariama, yra centrinėje būstinėje Lubiankoje.
Ši ataskaita apibūdina nuodijimų programą, naudojamą jau daug metų Kremliaus oponentams naikinti. Tuo pačiu tampa akivaizdu, kad slaptosios organizacijos jau įprato būti demaskuojami ir toliau veikia pagal planą tiesiog bukai viską neigdami. 2015 metais patvirtinta JAV administracijos taktika „Įvardink ir sugėdink“ (naming and shaming) galbūt apramintų kokio Alabamos koledžo programišius, bet nedaro jokio įspūdžio kinams ar melo užgrūdintiems čekistams.
Rusai neturi nei intelektinių, nei fiskalinių išteklių ruošti profesionalius šnipus. Nebėra senų konfliktuose užgrūdintų kadrų, mokančių dirbti šešėlyje. Juos pakeitė fiziškai gerai paruošti, bet nerangūs spec. tarnybų karininkai, kurie po eilinės nesėkmės juokina pasaulį paistalais apie anglosaksų gotikos katedras. Geležinis Feliksas garsiai vartosi karste, bet niekas jo negirdi. Demaskavimas mažai kam rūpi – sučiups, išaiškins, išsiųs? Na, ir kas? Atsiųsime kitų, dar bukesnių ir brutalesnių, o jūs mums juos grąžinsite pagrūmoję pirštu. Ir toliau su mumis darysite biznį, tiesite dujų vamzdžius, pirksite naftą, reaktorius, nes kitaip neleidžia jūsų patogi, minkšta, tingi vakarietiška tvarka.
Juoktis iš KGB prezidento nevykėlių smagu, tačiau Vakarams jau būtų pats metas sugalvoti naujų priešnuodžių ir pradėti žaisti pagal visai kitokias taisykles. Kitu atveju jie toliau siųs į Europos miestus savo boširovus ir petrovus su ampulėmis vatinių striukių kišenėse.