Staiga visiems reporteriams visu frontu atsivėręs Veryga linguoja galvą: ar supranta valdžia, kiek reikės pajėgumų šitaip uždaryti Lietuvą? Paskui, nutaisęs tokią artimą mūsų sieloms rūpintojėlio pozą, priduria: mes labai norėjom, bet net mums nepavyko, ot.
Kai taip, Kalėdų laukimas – ne tik ir nebe tiek stebuklų, kiek pelių karaliaus burtų metas. Spragtukas gali taip ir neatvirsti į princą, amžiams likti medine riešutų gliaudykle. Ne visiems, bet daug kam pelių karaliaus kariaunos pergalė arti kaip niekada.
Greit metai, kai nėra teatro. Gruodžio 31-ąją Operos ir baleto teatre pirmą kartą per nežinia kiek dešimtmečių nebus nei „Traviatos“, nei baleto, nei šampano ir karšto šokolado anei damų suknių čežančio parado per pertraukas. Ir kam man jų reik?
Teatras ir kuriamas, ir žiūrimas per zumą. Bažnyčia su katalikų Bernelių mišiomis ir protestantų pamaldomis, net ir ką tik gimęs Jėzus – per zumą. Universitetas – per zumą. Vivat academia! Vivant proffessores! per zumą. Gaudeamus igitur! Gimnazija – per zumą. Miestai valdomi per zumą. Greitų pandeminių užpirkimų korupcija, ir ta – nuotoliniu būdu.
Nėra ir dar greitai nebus koncertų. Nei klasikos, nei Jazzu. Hiphopo kūrėjas Svaras, kažkada kalęs merui, „bet aš vis tiek gėriau ir gersiu alų savo Vokiečių gatvėje“, dirba savanoriu kovidinėje ligoninėje. Svarą puola tautininkai ir kiti geocentrinės sistemos mokslinčiai. Svaras kažkaip ten neįsipaišo į Ptolemėjo sistemą, o jei įsipaišytų, tai tiems viskas būtų gerai.
Nebėra nei „G&G Sindikato“, nei kažkada saviakiškos Vokiečių gatvės, anei Vilniaus ir Islandijos gatvės barų klasterio. Nebėra, ir kam man jų reik?
Nėra kino. Nėra sporto klubo. Plaukimo baseino. Pasisėdėjimo su draugais. Nėra tavęs ir tavo spalvų būrio „Žalgirio“ ir kitose krepšinio arenose. Manikiūrininkės ir pedikiūrininkės, veido ir kūno masažo.
„Dolitos“ batų ir „Crispo“ kvapų. Turgaus. Kelionių ir atostogų. Net ir savaitgalio išvykų. Viešbučių ir kaimo sodybų. Ir kam man jų reik?
Kaip ir tūkstančių lėktuvų skryžių. Kavinių ir restoranų. Gimimo dienų, krikštynų ir net dorų pakasynų nėra, ir kam man jų reik.
Už visų tų nėra ir man jų nereik, – tūkstančiai gyvų žmonių darbo vietų, nešamų pasaulinio force majeure upėmis ir kriokliais, kurių tėkmės ir kritimo pagreičio nei pakeisi, nei užtvenksi, nei ką nors kitką su jų purvinais vendenimis padarysi.
Dešimtyje rajonų nuo Zarasų iki Ukmergės kas penktas ir net kas ketvirtas darbingas žmogus – jau be darbo.
Visi jie – pandemijos pasmerktieji. Teatrų aktoriai ir režisieriai, scenos darbininkai ir grimerės, orkestrų pirmieji ir antrieji smuikai, violončelininkės, būgnininkai ir valtornininkai, chorų dirigentai, džiazmenai, roko ir popso atlikėjai, virtuvių šefai ir padavėjai, pardavėjos ir krautuvių vadybininkės, lakūnai ir stiuardesės.
Sąrašą galima tęsti mazohistiškai ir sadistiškai. Kaip kam patogiau. Visų tų pasmerktųjų nebereikia, ir svarbiausia, kažin, ar tikrai reikės po to, kai pasaulis išlįs iš karantinų.
Kad reikės ne visų, rodo gausėjantys dviratininkai su „Wolt“ kuprinėmis, zujantys po miestą. Kam vilktis per šaltį ir lietų į restoraną, jei gali užsisakyti tą patį kepsnį į namus ir dar sutaupyti arbatpinigių?
Kam į tą universitetą? Rengtis į koncertą ir teatrą, jei koncertą ir teatrą, net pamokas turi per zumą? Kam trintis po parduotuves, jei batus gali užsisakyti internetu? Žmogau, kam išvis tau tie batai ir nauji džinsai, jei ir teatras, ir universitetas, net darbas galimi nuotoliniu būdu, su išeiginiais treningais?
Optimistai sako, kad išsiilgę bendravimo žmonės po pandemijos masiškai puls atgal į teatrą, koncertus ir krepšinį, ką jau sakyti apie kaziukus, restoranus ir barus. Grūstynės visur kur, ištrūkus iš pirmojo karantino – už tą dabar mokam papildomomis gyvybėmis ir antruoju uždarymu – tai kaip ir patvirtina.
Bet ir pesimistas rastų argumentų pagrįsti teiginiui, kad po pandemijos kai kurių profesijų nebereikės. Kai kurių paslaugų žmonės nebepirks. Prieš 21 metus, kai Lietuvą pasiekė Rusijos finansų defolto banga, laikraščių leidėjai guodėsi, kad, pasibaigus krizei, smarkiai smukę tiražai ir pajamos atsistatys.
Nebeatsistatė. Žmonės, kaip ir leidėjų viltys, perbėgo į nemokamą internetą. Pasaulinė finansų krizė pribaigė popierių. Šiandien dienraščiu Lietuvoj vadinama tai, kas spausdinama tris kartus per savaitę, ir tai toks iškrypimas tik trumpam.
Paslaugų, ypač meno, sektorius iš pandemijos išeis aplamdytas apdraskytas. Dauguma restoranų ir kavinių turėtų elementariai bankrutuoti. Nebent mes ko nors dar nežinom apie savo ekonomiką. Bendrąja prasme, atmetus, žinoma, žmogiškąsias tragedijas, tai – ne bėda.
Kas greitai bankrutuoja, greitai ir atkuriama. Arba sukuriama kitų bandytojų, nes bankrotas Lietuvoje, skirtingai nei JAV ir Izraelyje, vis dar yra stigma. Bet neatmestina ir tai, kad pakaitalas gali likti ir sustiprėti, o originalas – mirti.
Tiek mokesčių mokėtojams, tiek valstybei reikės lopyti savų biudžetų skyles, taigi bus ne iki dailiųjų menų. Pandemija daug kam nusineš ne tik n kiekį algų ir individualių pajamų, bet ir mielą profesiją, sutapusią su hobi ar gyvenimo būdu.
Savaime tai – ne tragedija. Visuomenės elgesys ir ypač ekonomikos pažanga didžiausius šuolius padaro per karus ir kitus kataklizmus. Bet žiauriai ne pyragai tiems, kurie liks su spragtuku rankose. Keikti likimą, o tiksliau – nedorą valdžią, žodžiu, kai aplinka dėl visko kalta.
Ko iš tiesų garantuotai dabar reikia žmogui?
Vienintelis garantuotai reikalingas dalykas dabar yra urvas. Pageidautina – didelis. Su atskiru kompiuteriu – kiekvienai vieno dūmo dūšiai. Bet dar geriau – du urvai: pagrindinis + vila (butas) prie jūros ar ežero, senelio kaimo namas ar bent sodo namelis kraštutiniu atveju.
Nejudinamasis turtas paradoksaliai leidžia judėti tarp savivaldybių. Išskiria iš kitų. Pakelia virš kitų. O ko daugumai daugiau reikia? Pandemijos pasmerktųjų gelbėjimas – pačių pasmerktųjų reikalas. Tas tai iš esmės niekada nesikeičia. Vita nostra brevis est, brevi finietur.