Nepraėjo nei kelios savaitės ir šis sprendimas bei Lietuvos didvyris J. Lukša-Daumantas tapo prioritetiniu Kremliaus propagandos taikiniu. Ne paslaptis ir jokia naujiena, kad Rusija siekia diskredituoti partizaninę kovą, o jose dalyvavusius vadina nacistinių okupantų kolaborantais, prisidėjusiais prie Holokausto. Apmaudu šioje istorijoje tai, kad prie Rusijos skleidžiamos dezinformacijos, propagandinių siekių ir koordinuoto puolimo prisidėjo ir kai kurios Lietuvos bendruomenės, ragindamos Seimą nesiimti jokių veiksmų, kurie pagerbtų J. Lukšos-Daumanto nuopelnus Lietuvai.
Visgi žmonės, nepasiduodantys pastangoms pakirsti tautinę savimonę, Vilniaus miesto Istorinės atminties komisijai priminė apie J. Lukšos-Daumanto vardu pavadintą skverą tarp Savanorių prospekto ir Simono Konarskio gatvių Naujamiesčio seniūnijoje, kuriam prieš ketverius metus šį pavadinimą suteikė Vilniaus miesto savivaldybės taryba. Kodėl sakau priminė? Todėl, kad Vilniaus miesto savivaldybė, suteikusi skverui J.Lukšos-Daumanto vardą, apie jį visiškai pamiršo. Skveras liko nesutvarkytas, skvero grindiniui būtinas skubus remontas, informacinės lentelės apie skverui suteiktą vardą reikia gerai paieškoti, o ir apskritai prie skvero puoselėjimo prisideda tik patys vietos gyventojai.
Kai Vilniaus Istorinės atminties komisijos darbotvarkėje nugulė klausimas apie šio skvero sutvarkymą ar iškėlimą, mane sudomino skvere esanti tragiško likimo skulptoriaus Rimanto Dauginčio skulptūra „Lakštingala“. Dekoratyvinė skulptūra „Lakštingala“, vaizduojanti medyje sėdintį berniuką ir žiūrintį į tolį, šiame skvere buvo pastatyta 1986 metais pagal rašytojo Petro Cvirkos apsakymą, kuriame pasakojama istorija apie sovietiniams partizanams talkinusį vaiką, pramintą Lakštingala, kuris imituodamas lakštingalos trėles perduodavo duomenis apie priešus bolševikams.
Pasidomėjus plačiau šiuo paminklu, jo prasme ir paties Rimanto Dauginčio biografija, nesunku atrasti informacijos, kad Rimantas Daugintis buvo vienas iš sovietmečio protesto meno kūrėjų, savo skulptūroje „Lakštingala“ įprasminęs ezopinį kalbėjimo būdą. Rimantas Daugintis, kurdamas šią skulptūrą, tik apsimetė, kad kuria pagal P. Cvirką, o iš tikrųjų skulptūroje dailininkas užšifravo visai kitą žinutę – grįžtančių iš tremties laukimą.
Paties dailininko Rimanto Dauginčio motina buvo ištremta ir jis, būdamas mažas berniukas, sėdėdamas medyje žiūrėdavo į miško keliuką, tikėdamasis pamatyti juo grįžtančią savo mamą. Būtent šiuos savo biografijos faktus dailininkas įprasmino skulptūroje ir tai papasakojo prieš mirtį Atgimimo metais. Rimantas Daugintis protestuodamas prieš sovietų sienų kontrolę 1990 metų gegužę prie Vengrijos sienos susidegino.
Skulptūra „Lakštingala“ nenusipelnė pakliūti į Grūto parką, priešingai – ji gali suteikti pamirštam J. Lukšos-Daumanto skverui visai kitokią prasmę.
Vienas iš pagrindinių motyvų iškelti skverą į kitą vietą buvo „Lakštingalos“ skulptūra, kuri riboja galimybę skvere atminimo ženklu įamžinti J. Lukšos-Daumanto atminimą. Todėl Vilniaus Istorinės atminties komisijos iniciatyva pradėjome ieškoti kitos atviros erdvės J. Lukšos-Daumanto skverui.
Vilniaus miesto savivaldybės administracija kartu su Vilniaus Istorinės atminties komisijos istorikais pasiūlė skverą iškelti į vietą tarp Apkasų, Minties ir Tuskulėnų gatvių Žirmūnų seniūnijoje, nes šalia šios vietos veikė partizanų štabas, kuriame dažnai lankydavosi pats J. Lukša-Daumantas, o skverui, esančiam tarp Savanorių prospekto ir Simono Konarskio gatvių Naujamiesčio seniūnijoje, Vilniaus Istorinės atminties komisija norėtų suteikti pavadinimą pagal jau esančios šiame skvere dailininko Rimanto Dauginčio skulptūros „Lakštingala“ diktuojamus sprendinius.
Mano nuomone, šis skveras galėtų būti skirtas visiems Ezopinį kalbėjimo būdą savo kūryboje pasitelkusiems Lietuvos sovietmečio kūrėjams. Tačiau girdime ir bendruomenės norą pavadinti skverą dailininko Rimanto Dauginčio vardu. Todėl toliau diskutuosime Vilniaus Istorinės atminties komisijoje, pasikviesime diskusijai bendruomenių narius ir tikiu, priimsime geriausius sprendimus.
Vardo suteikimas skverui tik formalumas, po kurio turi sekti darbai – skvero sutvarkymas, tinkamos informacinės lentelės su platesniais aprašymais pastatymas ar atminimo ženklų atsiradimas. Norėtųsi, kad Vilniaus miesto savivaldybė nekartotų tokių klaidų, kurias padarė 2016 metais, suteikdama skverui J. Lukšos-Daumanto vardą ir palikdama jį netvarkytą, be informacinių ženklų.
Tikiu, kad ir galimas naujasis J. Lukšos-Daumanto skveras, ir senasis skveras nušvis naujomis spalvomis, taps reikšmingomis istorinės atminties vietomis Vilniuje, galbūt net su naujais atminimo ženklais šalia jau esančių.