Pirmosios karantino bangos perspėjimai apie sveikatos sistemos lūžio galimybę pastarosiomis dienomis įgauna realią formą. Kai kurių rajonų ligoninėse trūksta ne tik lovų paguldyti užsikrėtusiems koronavirusu ar kitų ligų ištiktiems pacientams, bet ir gydytojų, kurie galėtų jais pasirūpinti.
Daugelį dalykų mes priimame kaip duotybę. Suprask, jei man nutiks kažkas blogo, sistema tokia, kad manimi būtinai bus pasirūpinta. Kaip tai gydytojas negalės manęs priimti? Kaip tai šioje ligoninėje man negali pagelbėti? Kaip tai mano liga nėra pirmasis prioritetas? Kodėl man nesuteikta pagalba?
Kasdieniame gyvenime tiesiog sunku įsivaizduoti, kad visa valstybė, ją sudarančios teisinės, politinės sistemos, įvairios viešąsias paslaugas užtikrinančios institucijos turi ribotus resursus, visų jų veikimui reikalingas subalansavimas, pakankamas aprūpinimas.
Šiomis dienomis galime įsitikinti, kad paprasčiausio naujo viruso plitimas ir nepakankamos priemonės jo stabdymui gali tiesiog išvesti iš atskirų miestelių ir net didžiųjų miestų ligonines. Vienas domino kaladėlės stumtelėjimas ir nekliudomas byrėjimas atveda prie suirutės sveikatos apsaugos sistemoje.
Demokratinė valstybė dažnai matoma kaip monolitas. Kaip vientisas, nesustabdomai funkcionuojantis mechanizmas, privalantis užtikrinti visuomenės saugumą ir gerovę. Bet iš tiesų ji funkcionuoja tik tada, kai visuomenė laikosi tylaus susitarimo, elgiasi sąmoningai, stengiasi išsaugoti balansą ir prisiima individualią atsakomybę.
Demokratijos kritikai įprastai baksnoja pirštu į trapumą ir pasitikėjimą kiekvieno individo sąmoningumo, aiškindami, kad autokratijoje ar kitokios formos vertikalioje galios struktūroje sprendimai priimami žymiai efektyviau, viskas priklauso tik nuo vieno ar kelių asmenų, kurie, nesėkmės atveju, gali prisiimti atsakomybę.
Bet tik šioje trapioje ir didžiosios dalies visuomenės sąmoningumo reikalaujančioje demokratinėje sistemoje institucijos gali stengtis užtikrinti visų žmonių saugumą, užtikrinti visų jų atstovavimą ar sąžiningą jų interesų gynybą. Paprasčiau sakant, tik demokratijoje kiekvienas žmogus yra vertingas subjektas. Tik tokioje sistemoje esminis tikslas yra išsaugoti kiekvieną žmogų, o ne aukoti tam tikrą žmonių kiekį pačios sistemos išsaugojimui.
Žvelgdami į dabartinę situaciją galime dar kartą įsitikinti, koks svarbus yra individas, gebantis atpažinti save ir kaip visuomenės narį. Kaip svarbu, kad galime savo gyvenimus organizuoti kaip racionali visuomenė, o ne anarchiška minia, pasileidžianti gyvuliškai kovai dėl išgyvenimo.
Visa tai stovi ant labai trapaus pagrindo, kurį galime prarasti kiekvieną dieną. Būtent todėl ypatingai svarbus visų mūsų saugumą užtikrinančių žmonių darbas, jų sąmoningas ar tiesiog intuityvus darbas, išsaugant valstybės struktūrą.
Nuo šiuo metu didžiausią naštą nešančių medikų ir kitų sveikatos apsaugos sistemos atstovų iki socialinių darbuotojų, nuo policijos pareigūnų iki savanoriaujančių šaulių. Kiekvieno iš šių atramų ištraukimas vestų mus link nežinomybės ir chaoso.
Mus ženkliai susilpnintų ir bendruomeniškumo atsisakymas. Nesupratimas, kad turime atsakomybę ne tik kaip pavieniai žmonės, bet ir tam tikros grupės atstovai. Kad mus jungia ne tik praktinis interesas, bet ir sunkiai apibrėžiamas, metafizinis, bet stipriai jaučiamas bendražmogiškumas.
Turime laiko permąstyti ne tik savo demokratinės valstybės ir jos institucijų, bet ir savo gyvenimų trapumą. Už naujienose pateikiamos statistikos slepiasi tikrų žmonių mirtys. Mirtys, kurios turėtų sukelti ne tik intuityvų nerimą dėl savo paties saugumo, bet ir mintis apie tai, kad gyvenimas yra trapus ir absoliučiai negarantuotas.
Cituojant Vilniaus Universiteto profesorių filosofą Arvydą Šliogerį, kurio mirties metinės sukanka šiandien: „Žmogus yra mirtingas, ribotas, o jo horizontas siauras. Toks jau jis yra nepriklausomai nuo socialinės padėties, nei nuo išsilavinimo, nei nuo talento. Netgi priešingai: kuo šviesesnis mėnulis, tuo tamsesnė jo neregimoji pusė.“
Kaip ir visą mus supančią sistemą, visus valstybės mechanizmus, visas mūsų gerovę kuriančias institucijas, savo gyvenimus mes neišvengiamai laikome duotybe. Kažkuo, kas turi aiškią pradžią, tačiau miglotą pabaigą. Mes suinteresuoti tos pabaigos atitolinimu, tačiau su baime žiūrime į savojo trapumo faktą.
Didžiausius filosofus ir didžiausią galią sukaupusius politikus, pramogų pasaulio ir sporto žvaigždes, influencerius ir influencinamuosius pražudyti gali netikėtai sustoję lėktuvo varikliai, pavėluota reakcija kelyje, staiga nustojusi veikti širdis, ilgai ėdanti liga ir kūne besikerojanti liga ar neaiškiomis aplinkybėmis pasigautas virusas.
Unikalius mums patiems gyvenimus ir apmąstymus, didžiąsias viltis, svajones ir planus, bandymus suprasti pasaulio esmę ir bandymus nemąstyti apskritai nutraukia keisčiausi atsitiktinumai. Bet dėl to nereikia pasiduoti fatalizmui, negalima nustoti stengtis gyventi geresnėje aplinkoje, būti geresniu žmogumi.
Mūsų ribotumas neturėtų liūdinti ar neraminti. Jis turėtų išblaivinti ir kiek kitomis akimis pažiūrėti į tikrovę ir ją sudarančias prasmingas ar mažiau prasmingas akimirkas. Pradėti ieškoti daugiau teisingų pasirinkimų, pradėti atidžiau ir jautriau žvelgti į aplinkinius žmones, nuslopinti senas nuoskaudas, atnaujinti užmirštas draugystes, įveikti nepasitikėjimą savimi ir išsigalvotas gėdas.
Kitas į didžiąją filosofų puotą iškeliavęs mąstytojas Leonidas Donskis yra pasakęs: „Mes esame per žingsnį tarp akimirksnio laikinumo ir amžinos vilties.“
Šį švenčių laikotarpį mielam skaitytojui, kaip ir sau pačiam, noriu palinkėti dažniau nutiesti lieptą tarp akimirksnio laikinumo ir amžinos vilties. Dažniau susimąstyti apie mus supantį žmonių, institucijų, valstybių trapumą ir nepasiduoti nerimui ar baimei, o stiprinti viltį, kad galime atrasti balansą ir suteikti prasmę kasdienybei.
Raskite laiko apmąstymams, nuoširdžiam pokalbiui, tyliam dialogui su knyga ar tiesiog ramybei.