Gyvenate kartu – jūs šeima, negyvenate – ne šeima ir (pakentėkite) susitikti negalėsite: skamba liberaliai, tačiau kartu tarsi „tiesiog logiškai“ – jokių ideologinių prielaidų, tik praktinė nuovoka ir racionali taktika ekstremalioje situacijoje.
Ar tikrai? Pirmiausia įdomu, jog „namų ūkio“ argumentas taikomas tik koordinuojant individualų bendravimą tarp socialiniu statusu ar atliekama darbine funkcija neaprašomų gyvų konkrečių asmenų: kaip darbuotojai, kaip pirkėjai, keleiviai arba praeiviai susitikti galite nevaržomai – darbovietėse, parduotuvėse, gatvėse, autobusuose... – bet tik ne kaip aš ir tu, tik ne kaip vienas kito besiilgintys draugai, tik ne be oficialaus formalaus intereso ar kraujo giminystės ryšio (šis, beje, irgi nepadės, jei dėl kokių nors priežasčių kartu negyvenate).
Ne vien po du – nors ir po penkiolika, ir visiškai nesvarbu, į kiek namų ūkių po to išsiskirstysite. Svarbu tik tada, kai susitikimo negalite pateisinti reikalu pirkti-parduoti arba šventa pareiga atvykti į darbą (net jei tas darbas – pavalyti grindis arba iškepti nepažįstamiems žmonėms bandelių: šito praleisti jokiu būdu negalima, o draugai nebūtina, draugai apsieis).
Antra, priklausomybę tam pačiam „namų ūkiui“ įrodyti yra kur kas kebliau nei formalius giminystės ryšius ar santuoką – iškilus nesklandumams, dokumentų nepakaks, reikia kitų procedūrų. Kokių? Pavyzdžiui, gal apklausti kaimynus? Matė, nematė? Dažnai čia užeina? Pietauja kartu? Gal žinote ir ar miega kartu? Metodas senas ir gana geras, tačiau gali ir suklaidinti: ne visi kaimynai juk akyli ir ausyli, ne visi ir patikimi (trūksta dar mūsų kraštuose bendruomeniškumo: vis tas nelabas sovietmečio palikimas). Gal verčiau stebėjimo kameras ar mobilias sekimo programėles? Brangiau, bet dabar jau XXI amžius.
Valdžia – atlaidi ir supratinga, ne prieš draugus ji, tik prieš virusą: lauke galima (dabar labai smagu lauke, ir jokios tikimybės įsigyti panašių į covid-19 simptomų peršąlant). Taip pat galite organizuoti susitikimus su bičiuliais ir šnekėtis į valias viešajame transporte, turguje arba parduotuvėse. Apsimeskite, kad apie prekes. Arba apie šunis (vedžiokite drauge, jei, laimei, turite: šuo dabar yra jūsų bilietas į žmogišką kontaktą). Bet tik ne apie save, knygas, žaidimus, politiką ar kitus nebūtinus daiktus. Ir tik ne namuose! Namuose virusas plinta, parduotuvėje – ne (arba nykstamai mažiau, nes parduotuvėje judu – ne vieni, parduotuvėje žmonių daug, stebi jus – ir virusą, tikėtina, laiku pamatys).
Šaipydavausi iš tų, kurie perteklingai ir nepaliaujamai, visomis progomis ir be jų cituoja George’ą Orwellą (arba „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“) sudarydami įspūdį, jog tai, ko gero, vienintelė jų skaityta (ir ta pati tik todėl, kad kadaise pasklido gandas apie ten parašytą politinę teisybę) knyga, bet šįkart ir aš pacituosiu. Nepercituojamiausią, regis, personažą – darbinį arklį Dobilą. Buvo jis labai naudingas (vos neprirašiau „namų“) ūkyje – stiprus, kantrus, nuoširdus, naivus ir patiklus: jeigu protingosios kiaulės liepia – vadinasi, taip ir turi būti, jei priekaištauja – vadinasi, yra dėl ko (kas gi jis toks, kad nepasitikėtų specialistais?). Tad į kiekvieną naują prievolę ar potvarkį reaguodavo nesumeluotu entuziazmu: „Dirbsiu dar atkakliau!“
Jeigu protingosios kiaulės sako, kad radikalus uždarymas namų ūkiuose nuo viruso plėtros padeda, o pavojingiausi kontaktai – ne naminiai, darbiniai ar pašaliniai, bet artimi draugai, tai kokiu arkliu reikia būti, kad įžvelgtumei čia kažką nešvaraus? Kažką gal net panašaus į politinę distopiją? Dabar jau XXI amžius: totalitariniai režimai žlugo, distopijos – tik knygose.