Todėl komentaro autorius drąsiai teigia, jog šalies progresas priklauso nuo dešiniųjų arba net ir dar stipriau – „Lietuvoje kitokią valstybės politiką, jos naujus bėgius gali nutiesti tik konservatoriai ir koalicijoje su jais esantys liberalai“.

Drąsu išties. Palinkėkim sėkmės. Bet pažvelkime į prielaidas, kuriomis remdamasis A. Kubilius tokias išvadas padaro. Esą dėl visko yra kaltos „kairiosios“ politinės bangos, cituoju autorių – „buvo Rolando Pakso banga. Praėjo. Buvo Viktoro Uspaskich banga. Sumažėjo, bet dar vis banguoja. 2016 metais atėjo Ramūno Karbauskio banga“.

Visos tos bangos, anot autoriaus, panašios: susietos su Rusija neaiškiais pinigais, sovietmečio nostalgija ir pan. Tačiau čia ir prasideda įdomybės.

Pavyzdžiui, Rolandas Paksas, kaip A. Kubiliaus minimos pirmosios bangos lyderis, tikrai jau nebuvo jokiu kairiuoju. Jo ryški politinė karjera prasidėjo ne kur nors kitur, o būtent konservatorių partijoje. Ten jis tapo Vilniaus meru, o vėliau net ir premjeru, antru žmogumi konservatorių partijoje. Kiek vėliau iš konservatorių gretų pasitraukė, užtat suvienijo liberalias partijas, tapo jų lyderiu, t.y. dar labiau sudešinėjo ir antrąkart tapo premjeru. Po to 2002 metais dar įkūrė ir liberalų demokratų partiją. Kur čia kairumas?

Vadinti Viktorą Uspaskich kairiuoju!? Nebent naiviai tikėti jo kairiąja retorika, kurią šiaip jau dešinieji neretai pasitelkia ir ne tik Lietuvoje.

O jei kaip A. Kubilius sudėlioji tas baisias regresą nešančias „kairiąsias bangas“, prie jų priskirdamas ir dešiniuosius populistus, nesunku padaryti išvadą, jog naujus valstybės politikos bėgius Lietuvoje gali nutiesti tik konservatoriai su liberalais. A. Kubilius išmaniai išvengia ir to akivaizdaus fakto, jog kone visi jo paminėti europiniai pavyzdžiai iš esmės priklauso ne kairiesiems, o būtent dešiniesiems. O kai kurios tokios partijos, varžančios savo šalyse žiniasklaidos laisvę, žmogaus teises, dar lig šiol kažkodėl tebepriklauso Europos liaudies partijai...

Jeigu A. Kubiliaus išvados apie konservatorių ir liberalų šventą misiją nukreipti šalies politiką ant kitokių, suprask, progreso bėgių, remiasi tokiais nepatikimais ir schematiškais teiginiais apie kairiąsias bangas, tuomet ko jos vertos?

Todėl kalbėti apie kažkokias paslaptingas blogąsias kairiąsias bangas, kurias gali įveikti tik dešinieji, konservatoriai ir liberalai, nėra jokio pagrindo. Nes tas A. Kubiliaus minimas bangas įvairiais atvejais sukėlė, kaip matome, net ne kairieji, o nuo dešiniųjų atskilę, dešinėje išugdyti lyderiai, pasinaudoję rinkėjų nepasitenkinimu (ypač, kas įdomiausia, po konservatorių valdymo) ir kitais veiksniais, kurie gerokai subtilesni nei supaprastintos schemos – girliandos.

Vadinama sovietinė nostalgija, mano nuomone, senokai jau nėra koks nors lemiamas veiksnys rinkimuose, o ir apskritai visuomet buvo gerokai dešiniųjų, o ypač konservatorių perdėtas reiškinys, aiškinant savo politines nesėkmes, siejant jas su Maskvos poveikiu ar panašiomis sąmokslo teorijomis. Tiesa, tai nesutrukdė prieš porą metų vienam konservatoriui pakviesti Alternatyvos Vokietijai Bundestago narius į Seimą, ką partijos vadovybė skubiai atšaukė. Tuos pačius, kuriuos neseniai Maskvoje iškilmingai priėmė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas.

Šalies politiką ant progreso bėgių pastatys ne kokia nors viena politinė jėga, kad ir labai moderni, su daug idėjų, vizijų. Ir ne tik „sukdami į dešinę“ ten atsidursime. Tai padarysime europietiškai diskutuodami ir konkuruodami tarp kairės ir dešinės, be politinių prietarų, nepasitikėjimo, įtarinėjimų arba, kitaip sakant, pasiekę aukštesnį politinės kultūros lygį, kas ir būtų iš tikrųjų kitokia valstybės politika.