Kodėl? „Tegu žmonės pabūna su šeimomis ir pasiilsi“.

O kai nedirbs prekybos centrai, tai nedirbs ir picerijos ir kiti verslai? Nieko tokio, nenumirsit. „Savaitgalis yra laikas pabūti namie“. Ir čia apie tuos restoranų verslus, kurie jau ir taip vos kvėpuoja.

Tačiau juk nė vienas žmogus neprivalo dirbti sekmadieniais. Pilna yra darbų, kurie nuo pirmadienio iki penktadienio. Nė vieno nevaro į darbą, kuris jam nepatinka. „Žmonės neturi pasirinkimo, juos verčia dirbti savaitgaliais, ir nesumoka už tai adekvačiai.“ Melas. Niekas neverčia. Laisva šalis. Ir kiekvienas žmogus visada turi pasirinkimą, tik sako, kad neturi, jeigu jam esami variantai nepatinka.

Mes kiekvienas renkamės savo gyvenimą, pakartosiu dar kartą, nors tai ir labai erzina. Netenkina darbas ir atlyginimas? Rinkitės kitą. Bloga kvalifikacija ir niekam nereikalingi jūsų įgūdžiai? Įgykite kitus. Jūsų gyvenimas, jūsų bėdos, ir jūsų džiaugsmai irgi.

Mes kiekvienas renkamės savo gyvenimą, pakartosiu dar kartą, nors tai ir labai erzina. Netenkina darbas ir atlyginimas? Rinkitės kitą. Bloga kvalifikacija ir niekam nereikalingi jūsų įgūdžiai? Įgykite kitus.

O „advekvačiai mokėti“, tai čia kaip? Tiek, kiek jam norisi gauti? Panašu, kad taip. „Atlyginimai nekilo tiek, kiek galėjo kilti“, bamba profsąjungos. Gyvenime niekada nebūna taip gerai, kad negalėtų būti dar geriau. Aš irgi gal norėčiau geresnės išvaizdos (nors jums ir sunku tai įsivaizduoti, ir taip puikiai atrodau, štai kaip būna, kai vyras ne tik protingas, bet ir gražus), bet tenka taikstytis su realybe.

O atlyginimai Lietuvoje kilo tiek, kiek yra ekonomiškai pateisinama, ir kilo, ir tebekyla smarkiai. „O kodėl Vokietijoje daugiau moka?“ Tai ir varyk į Vokietiją, prašom. Lagaminas – oro uostas – Vokietija, niekas gi nelaiko.

Gali rinktis arba savo gyvenimą, arba skundus apie „socialinę atskirtį“.

Kvailystė yra tas argumentas, girdi, Vokietijoje sekmadieniais irgi daug kas uždaryta, ir nieko jiems neatsitinka. O Vokietijoje viskas jums pavyzdys? Gal tada įsivežam kokį milijoną Sirijos pabėgėlių į Lietuvą, kaip padarė Vokietija, nebegalėdama dabar jų integruoti ir dūsdama nuo socialinių problemų? Ką jūs į tai?

Jeigu Vokietija bus jums pavyzdys, tai gal pakeliam mokesčius iki vokiško lygio? O ko nenorit?

O dar Vokietija XX amžiaus viduryje turėjo visokių dalykų prigalvojousi sau ir kitoms šalims, ir maždaug visi sutaria, kad tai nebuvo geriausios idėjos, o kai kurie sumanytojai už savo sumanymus net pateko į Niurnbergo tribunolą – taip kad jei kas nors vyksta Vokietijoje, tai nereiškia, kad tai pati geriausia mintis.

Tačiau esminis dalykas, kurį turi suprasti žmonės, kurie dirba prekybcentriuose ir norėtų, kad sekmadieniais visi pakabintų spynas: pasistenkite įsisamoninti, kad uždraudus septintadalį darbo dienų, vienas iš septynių ten dabar dirbančių neteks darbo.

Pasistenkite įsisamoninti, kad uždraudus septintadalį darbo dienų, vienas iš septynių ten dabar dirbančių neteks darbo.

Jei jus tai tenkina, tai gerai. Manęs netenkintų, bet manęs daug kas netenkina menkai apmokamuose darbuose, ir todėl aš renkuosi labai gerai apmokamus darbus.

Jei nepastebėjote, prekybos centruose kuo toliau, tuo labiau mažės dirbančių žmonių. Automatinių kasų vis daugės, nes jos, nors ir labai brangios, yra pigesnės už darbuotojus, ir tas skirtumas toliau didės ne darbuotojų naudai.

Žmonės, kuriems (kaip man) nusibodo visokiose mažose prekybcentrių parduotuvėlėse dirbančios žioplės ir nevykėlės, kurių paprastai darbo vietoje nėra, nes jos visada būna pakabinusios ant durų laikroduką ir išėjusios pietauti arba gamtos reikalų atlikti, taip, tie žmonės mielai rinksis bet kokį variantą, tik ne bendrauti su tomis vištomis. Jei minėtos čiūčelos geliniais nagais visgi yra darbo vietoje (retais atvejais), iš jų naudos jokios, nes jos pirma klausia, „gal ką patarti“, o paskui patarti nieko negali, nes yra pasodintos tenai tik todėl, kad savininkas tingėjo pasidaryti internetinę parduotuvę.

Todėl mažai kvalifikuotų darbo vietų sparčiai mažėja, o paštomatų daugėja, ir tos įvairiaspalvės dėžės įvairiose miesto vietose yra kaip paminklai buvusioms darbo vietoms. „Čia galėjo būti jūsų darbo vieta“, o dabar čia skardinės dėžės su skeneriais, ir į jas vežioja prekes jau kiti – tie, kam ne problema dirbti šeštadienį, sekmadienį, naktį ar penktą valandą ryto.

Jeigu norite, kad jūsų prastus ir trapius, nykstančius darbus toliau naikintų negailestinga besikeičianti ekonomika, tai pirmyn, prašykite daugiau švenčių ir daugiau nedarbo dienų. Jūsų padėtis darbo rinkoje ir taip labai prasta, bet jūs juk norite, kad ji būtų dar prastesnė.

Jeigu norite, kad jūsų prastus ir trapius, nykstančius darbus toliau naikintų negailestinga besikeičianti ekonomika, tai pirmyn, prašykite daugiau švenčių ir daugiau nedarbo dienų.

Jūsų neapsaugos nei kasmet didėjantis minimalus atlyginimas, nei ekonomistas Raimondas Kuodis – pastarasis gal ir pašnekės apie tai, kaip reikia daugiau apmokestinti turčius, bet nuo to jums pinigų nepadaugės, o kiekvienas minimalaus atlyginimo padidinimas pridės papildomų priežasčių įmonėms automatizuoti procesus.

Minimalus atlyginimas, beje, nėra sumanytas kaip orus atlygis, už kurį galima gyventi, lyg turėtum įgūdžių ir žinių, kai jų iš tikrųjų neturi. Ne, tai pašalpa bėdžiams, kurie nesugeba sukurti prekių ir paslaugų net už tuos kelis šimtus eurų per mėnesį.

Nė vienam sveikam, rašyti ir skaityti gebančiam žmogui minimalus atlyginimas ne tik neturi būti siekiamybė ar finansinio plano dalis – apie jį išvis negalima net galvoti: kaip negalima planuoti, ar gera bus bedarbio pašalpa, arba ar bus sotus ir patogus gyvenimas laisvės atėmimo vietoje. Minimalus atlyginimas yra geriausias iš blogų variantų tiems, kam labai nesiseka, o juk niekas neplanuoja, kad jam nesiseks. Šiandien net tas, kas greitojo maisto restorane varto burgerius, uždirba daugiau, negu minimalus atlyginimas. Ar norite pasakyti, kad jūs nesugebate nė tiek?

Šiandien tam, kad uždirbtum minimalų atlyginimą, turi arba norėti dirbti biudžetiniame sektoriuje (turbūt todėl, kad tikėjai mamos pasakomis, kad valdiškas darbas, kad ir koks būtų prastas, „bent jau patikimas“), arba taip unikaliai pasirodyti iš blogosios pusės, taip neturėti jokių gabumų, kad dar reikės pasistengti, kad taip sugebėtum.

Jei tikitės, kad valstybė jums pagerins gyvenimą, kažką uždrausdama jūsų darbdaviams (pavyzdžiui – darbą sekmadieniais), tai esate beviltiškoje situacijoje. Jūs esate kaip ta moteris, kurios santuokos harmonija paremta viltimi, kad kaskart, kai vyras ją pradės mušti, policija atvažiuos pakankamai greitai. Tačiau tai moteriai ne greitesnio ekipažo reikia, o skyrybų.

Taip pat, jei jums nepatinka dirbti tomis dienomis, kai jums siūlo darbdavys, jums reikia ne ciniškų Seimo narių pasiūlymų draudimo tema, o tiesiog kito darbo.

O aš noriu apsipirkinėti septynias dienas per savaitę, 24 valandas per parą. Pinigus juk man reikia kažkur dėti. Matot, kaip būna, kai dirbi neskaičiuodamas dienų ir valandų. Linkiu ir jums taip.