Yra toks politinio gyvenimo reiškinys, kuris, įgaudamas naujus pavidalus, nuolat pasikartoja: politinė banga pakyla, užlieja naujas teritorijas, po to atslūgsta, bet po kurio laiko jos vietą užima kita, nauja, bet labai panašios prigimties banga.

Ir visa tai Lietuvoje vyksta pirmiausia ten, kas yra vadinama „kairiuoju“ Lietuvos politikos flangu.

Buvo Rolando Pakso banga. Praėjo. Buvo Viktoro Uspaskich banga. Sumažėjo, bet dar vis banguoja. 2016 metais atėjo Ramūno Karbauskio banga. Kaip žinome, po pralaimėtų Seimo rinkimų Karbauskis jau išėjo iš Seimo.

Visos tokios bangos iki šiol turėjo panašių požymių: lyderių verslas, susijęs su Rusija; į politinę veiklą atnešami dideli pinigai (neretai, visiškai neaiškios prigimties); ta pati arba labai panaši rinkėjų grupė.

Tai ta rinkėjų grupė, kurie 2004 metais (tuo metu, kai tapome ES ir NATO nariais) į mūsų užsakytos sociologinės apklausos klausimą „Ar gyvenimas sovietmečiu buvo geresnis, ar blogesnis nei dabar?“ masiškai atsakė, kad sovietmečiu buvo geriau.

Iki 2000-ųjų pradžios šių rinkėjų nostalgiją sutelkdavo Algirdo Brazausko figūra, vėliau A. Brazausko „magnetinė“ galia ėmė silpti, nes net ir jam būnant valdžioje, sovietmetis niekaip nesugrįždavo.

Su prabėgančiais metais nostalgija sovietmečiui bei su tuo susijęs nusivylimas ir pyktis, adresuotas permainoms, įvykusioms po Kovo 11-osios, transformavosi į sunkiau apibrėžiamą nostalgiją ir nusivylimą moderniais laikais bei savo asmenine ateitimi. Toks nusivylimas yra būdingas ir Vakaruose paplitusiam „angry voters“ („piktų rinkėjų“) reiškiniui: globalių permainų baimė, vienijanti į „baimių bendruomenes“; „kitoniškumo“ perkėlimas į „priešo“ kategoriją; „kovos su priešais“ pavertimas pagrindiniu politikos tikslu; tikėjimas populistiniais lyderiais ir jų „kovos su priešais“ retorika.

Visa tai jau buvo: ir Lietuvoje, ir Vakarų pasaulyje. 2016 metai: po globalios finansų krizės buvo daug nusivylimo ir baimių, Europą užplūdo pabėgėlių bangos: Britanijoje laimi „Brexit“ šalininkai, JAV – Donaldo Trumpo, o Lietuvoje – R. Karbauskio pergalės. Vakarų pasaulį, taip pat ir Lietuvą, užliejo „angry voters“ banga.

2020-aisiais ši banga atslūgsta: Jungtinėse Amerikos Valstijose rinkimus pralaimi D. Trumpas, Lietuvoje – R. Karbauskis taip pat pralaimi.

Galima spėti, kad dabar, po pralaimėtų Seimo rinkimų, prasidės valstiečių bangos atoslūgis. Nes be buvimo valdžioje nebuvo ir nėra jokios kitos juos vienoje partijoje vienijančios idėjos. Pagal lietuviškus dėsningumus – valstiečiai atoslūgio neatlaikys. Į jų vietą atplūs nauja banga. Klausimas – kokia? Ir kieno?

Būtų gerai pasvajoti, kad Kremlius silpsta: nebesuvaldo Baltarusijos, Chabarovsko, pralaimi Moldovoje, todėl gal nebeturės sveikatos kelti naujoms analogiškoms bangoms Lietuvoje?

Gal kartais galima pasvajoti ir apie tai, kad socialdemokratai gali sugrįžti į ten, kur buvo A. Brazausko laikais ir iš kur pastarųjų dviejų dešimtmečių kairiojo flango bangų buvo išstumti? Gal, silpstant valstiečiams, tiems patiems socialdemokratams pavyktų susigrąžinti savo turėtą populiarumą tarp tų pačių rinkėjų, kurie anksčiau rinkdavosi Brazauską, po to Paksą, dar vėliau – Uspaskichą ir galų gale – Karbauskį. Gal šių rinkėjų simpatijose Karbauskio vietą užims Paluckas?

Deja, „nostalginiai“ rinkėjai nebėra Brazauskui ar sovietmečiui nostalgiją jaučiantys rinkėjai. Todėl socialdemokratų kelias atgal į šlovės laikus gali nebūti toks lengvas, nepaisant to, kas bebūtų jų lyderiu. Nes tų pačių kažkada Brazauską rinkusių rinkėjų transformacija link „antimodernios nostalgijos“ jau yra įvykusi, tuo tarpu dabartiniai socialdemokratai pastaruoju metu bando save transformuoti „modernios socialdemokratijos“ link.

Lietuva, nors ir vėluodama, bet žengia politinio lauko „lenkiškos transformacijos“ keliu: rinkėjus dalina nebe „sovietmečio/Sąjūdžio“ skirtis, bet „didžiųjų miestų/provincijos“, „modernystės/antimodernystės“, „atvirumo/uždarumo“ takoskyros. Socialdemokratija, kuri ir Lenkijoje, ir Lietuvoje ilgą laiką rėmėsi „tautinių komunistų“ Kwasnievski ir Brazausko nostalginiu populiarumu, Lenkijoje jau kurį laiką yra visiškai susinaikinusi ir neatrodo, kad atsigaus. Deja, bet ir Lietuvoje matome panašias tendencijas.

Lenkijoje tą patį provincijos nostalginį elektoratą iki pat 2005 metų sugebėjo mobilizuoti ir sutelkti charizmatiškasis A. Kwasnievski (Lietuvoje A. Brazauskas šį vaidmenį atliko iki pat savo pasitraukimo iš Premjero posto 2006 metais). Po to Lenkijoje į tą pačią nostalginių rinkėjų erdvę su „antimodernistine nostalgija“ įsiveržė broliai dvyniai Kaczyński’ai. Lenkijos fenomenas yra tai, kad tiek modernistinę didžiųjų miestų, tiek nostalginę provincijos rinkėjų erdves užpildė dvi to paties 80-ųjų pabaigos Solidarumo atšakos (Piliečių Platforma; Teisė ir Teisingumas): Donaldas Tuskas bei Jaroslawas ir a.a. Lechas Kaczyński’ai buvo tos pačios kartos Solidarumo veikėjai.

Lietuvos panašumas su Lenkija yra toks, kad didžiųjų miestų rinkėjų erdvėje taip pat įsitvirtino Sąjūdžio politiniai įpėdiniai: konservatoriai ir liberalai, savo atvirumu modernybei būdami panašūs į Lenkijos Piliečių Platformą. Ne veltui Tėvynės Sąjunga kartu su Lenkijos Piliečių Platforma, Vokietijos Krikščionimis demokratais yra toje pačioje europietiškoje Europos Liaudies Partijos (European Peoples Party; EPP) šeimoje, kuri save laiko centro dešiniąja.

Tačiau Lietuvos skirtumas nuo Lenkijos yra tas, kad nors tarp provincijos rinkėjų ir ten, ir ten įvyko transformacija nuo „nostalgijos sovietmečiui“ link „antimodernios nostalgijos“, tačiau Lenkijoje šios rinkėjų grupės politiniais lyderiais tapo iš Solidarumo save kildinanti politinė grupė su aiškia politine idėja, kuri europietiškame politiniame spektre save priskiria prie radikalios dešinės su ryškia geopolitine antikremliška orientacija. Tuo tarpu Lietuvoje šios rinkėjų grupės politinių lyderių tapatumą apibrėžia ne kokie nors ryšiai su Sąjūdžiu, ne kokia nors aiški ideologija, bet aiškūs verslo ryšiai su Rusija ir oligarchiniai veikimo būdai. Todėl ir Europos Parlamente mūsų „nostalginiai valstiečiai“ sėdi kairėje kartu su žaliaisiais, didžiausiais beribės modernybės apologetais Europoje, o buvęs valstiečių koalicijos partneris V. Tomašveskis su visomis Georgijaus juostelėmis sėdi kartu su antikremliška Lenkijos Tvarka ir Teisingumu, Europos Parlamento kraštutinėje dešinėje.

Taigi bandymai Lietuvoje susiformavusią „politinę kairę“ apibūdinti tradiciniais europietiškos „kairės“ kriterijais yra beviltiškas reikalas. Valstiečiai 2016 metais perėmė Brazausko rinkėjus, bet tai padarė ne su kairiaisiais šūkiais, o su „antimodernios nostalgijos“ šūkiais. G. Palucko socialdemokratus gal ir galima būtų vadinti „europietiškais kairiaisiais“, bet jų problema yra ta, kad europietiška kairė pačioje Europoje labai sparčiai praranda tradicinius rinkėjus, ir tai lemia ne kas kita, o neišvengiami poindustrinės visuomenės pokyčiai, kuriuose paprasčiausiai nebelieka vietos tipinei europietiškai socialdemokratijai. Nes nebėra XIX amžiaus ar XX amžiaus pirmosios pusės tradicinio, kolektyvinio proletariato. Todėl G. Palucko socialdemokratus ir ištiko „rinkėjų badas“.

Nesiimu spėlioti, kas artimiausiu metu vyks Lietuvos „kairiajame“ politikos flange. Galiu tik prognozuoti, kad valstiečių banga atsiduos natūraliai erozijai, o socialdemokratai bandys atsisakyti „modernios socialdemokratijos“ krypties, kurią iki šiol propagavo G. Paluckas. Ar tai garantuos socialdemokratams kokią nors sėkmę, nėra jokių garantijų. Gali būti, kad atsiradusį vakuumą bandys užpildyti regeneravęsis V. Uspaskich, tačiau ir jis jau nebedemonstruoja ankstesnio entuziazmo. Todėl „kairės“ pusės perspektyva lieka miglota ir su daug erdvės tradiciniam „kairės“ chaosui.

Kaip rodo paskutinių 20 metų Lietuvos politinio gyvenimo patirtis, nesibaigianti sumaištis „kairėje“ pusėje ir joje kylančios vis naujos, bet savo prigimtimi panašios bangos kelia ir daug sumaišties pačiame valstybės gyvenime. Todėl tiems, kuriems rūpi valstybės ateitis, tenka atsakyti į esminį klausimą – kaip mažinti erdvę tokiai sumaiščiai.

Mano įsitikinimu, tai klausimas, kuris nėra susijęs su partijų veikla, jų viešųjų ryšių kokybe ar rinkimų kampanijų organizavimu. Tai žymiai rimtesnis klausimas, susijęs su esminiais valstybės politikos klausimais.

Ir didžiuosiuose miestuose, ir provincijoje gyvena tokie patys Lietuvos piliečiai (vilniečių dauguma vis dar yra „arba buvę kauniečiai, arba buvę kaimiečiai“, geriausiu atveju – jų tiesioginiai palikuonys), bet jie balsuoja radikaliai skirtingai. Todėl pirmiausia reikia atsakyti į esminį klausimą – kas lemia tokį balsavimo skirtumą? Mano atsakymas yra paprastas – skirtinga žmonių savijauta. Lietuvoje politikai tai priima kaip dalyką, kurio negalima pakeisti. Mano įsitikinimu, tai yra didelė klaida. Bet norint tai pakeisti, iš politikų reikia ne kitokių viešųjų ryšių, o kitokios valstybinės politikos.

Ir čia ateiname prie paradoksalaus, bet žinomo fakto – Lietuvoje kitokią valstybės politiką, jos naujus bėgius gali nutiesti tik konservatoriai ir koalicijoje su jais esantys liberalai. Taip buvo iki šiol, per visus 30 Nepriklausomybės metų. „Kairiesiems“ rinkėjams atstovaujantys politikai, gavę valdžios mandatą, tokiais bėgiais sugeba pavažiuoti, kartais ir visai sėkmingai, bet naujų bėgių iki šiol nėra tiesę.

Štai todėl konservatoriams, šį kartą suformavus Vyriausybę, tenka didžiausias uždavinys, kurio iki šiol dešinieji (o tuo labiau – ir kairieji) nebandė spręsti: įgyvendinti tokią valstybės politiką, kad žmonių, gyvenančių provincijoje ir gyvenančių miestuose, savijautos skirtumas sparčiai mažėtų. Gyvenimas provincijoje turi savo privalumų, gyvenimas didmiesčiuose turi savo žinomų trūkumų, ir atvirkščiai. Šiame tekste nesiimsiu aiškinti, kokios valstybės politikos reikia, kad tas savijautos skirtumas mažėtų, bet akivaizdu, kad be valstybės politikos pokyčių nebus pokyčių ir žmonių savijautoje.

Valstybės politikos, nukreiptos į regionus ir provinciją, iki šiol nepakeitė vis naujos tokios pat prigimties bangos „kairėje“ pusėje, susietos su vis naujais oligarchais, kurių turtų kilmė dažniausiai vedė į Rusiją.

Po Karbauskio bangos yra galimybė pasiekti, kad nauja „kairioji“ banga nebebūtų tokia kelianti sumaištį visame valstybės gyvenime, bet tam reikia normalios „dešiniosios“ valstybės politikos bangos, kuri pagaliau pasiektų ir provinciją.

Kaip Lenkijoje Solidarumo įpėdiniai pakeitė provincijos „kairiąją“ orientaciją, taip ir Lietuvoje laikas Sąjūdžio įpėdiniams pasiekti, kad mūsų provincijos rinkėjų nebeblaškytų „kairiosios“ pusės chaoso bangos.

Ir tai galima padaryti!