Kuomet gegužės mėnesio pradžioje tuometinių valdančiųjų lyderis Ramūnas Karbauskis pradėjo skelbti, kad virusą Lietuvos valdžia suvaldė geriausiai Europoje, tai buvo tik viena tiesos pusė. Reikia pripažinti, kad pirmoji koronaviruso banga tik šiek tiek palietė Lietuvą, bet dabar galime geriau įvertinti tiek pavasario sėkmės, tiek rudens kracho situaciją.

Pradėkime nuo to, kodėl pirmoji koronaviruso banga Lietuvai susiklostė sąlyginai sėkmingai. Mirčių nuo viruso skaičius neperžengė į triženklių skaičių zoną, užsikrėtimai sustojo ties 3000-4000 riba. Palyginus Lietuvos statistiką su tokiomis valstybėmis kaip Italija, Ispanija ar Belgija, pagrįstai galėjome džiaugtis išvengę rimtos krizės.

Kokios buvo to priežastys?

Pirma. Lietuvos valdžia pakankamai greitai reagavo į situaciją ir buvo tarp griežčiausias priemones pritaikiusių valstybių. Dar net nesulaukus kelių dešimčių užsikrėtimo atvejų buvo pradėtos uždarinėti sienos, įvesti griežti gyventojų judėjimo, susibūrimų, įmonių veiklos ribojimai. Veikiama buvo kiek paniškai, ne visada sugebant argumentuoti sprendimų racionalumą, tačiau šis reakcingas atsargumas pasiteisino.

Antra. Matydami tokią kiek panišką valdžios reakciją, itin atsargiai reagavo ir gyventojai. Karantinas suveikė būtent dėl valingo didžios visuomenės dalies atsitraukimo. Žmonės traktavo ribojimus ne kaip valdžios rekomendacijas, o kaip būtinybę. Viruso rizika buvo ne perskaičiuojama asmeniškai, o priimta kaip duotybė.

Karantinas suveikė būtent dėl valingo didžios visuomenės dalies atsitraukimo. Žmonės traktavo ribojimus ne kaip valdžios rekomendacijas, o kaip būtinybę. Viruso rizika buvo ne perskaičiuojama asmeniškai, o priimta kaip duotybė.

Trečia. Sveikatos apsaugos sistema bei įvairios kitos institucijos sugebėjo pakankamai neblogai prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos ir atlaikė sąlyginai nedidelę, bet jas užgriuvusią naštą. Prie to prisidėjo ir savanorystės ėmęsi medicinos ar gamtos mokslų studentai bei kiti į krizės suvaldymo procesus įsitraukę piliečiai.

Ketvirta. Prie mažesnės viruso plitimo grėsmės prisidėjo ir šalutinės aplinkybės – geografinė Lietuvos padėtis, visuomenės homogeniškumas, urbanizacijos lygis, nedidelė migracija valstybės viduje. Nustatyti šių faktorių reikšmingumą yra sudėtinga, bet akivaizdu, kad vienaip ar kitaip jie išskiria mus iš minėtų Italijos ar Ispanijos pavyzdžių.

Slūgstant pirmajai bangai medicinos mokslų ekspertai pradėjo kalbėti apie tai, kad neišvengiamai laukia su šąlančiais rudens orais ateisianti antroji viruso plitimo banga. Jau gegužės mėnesį vyko oficialūs ir neoficialūs susitikimai, kuriuose kalbėta apie galimą naujo plitimo scenarijų.

Štai čia galima kelti antrąjį klausimą: kas nutiko, kad turėdami tiek laiko pasirengimui ir žinodami pirmosios bangos atvertas grėsmes bei sistemos trūkumus, vėl stovime ant sveikatos apsaugos sistemos lūžio slenksčio?

Prieš vardindamas tiesiogines priežastis, pastebėsiu, kad susidūrus su antrąja viruso plitimo banga nebesuveikė kai kurie pirmojoje veikę faktoriai. Tiek valdžia, tiek visuomenė nebebuvo veikiamos pirminio išgąsčio, nebeveikė sustiprinto atsargumo kriterijus.

Neįvedant sienų uždarymo, neuždarant prekybos ir paslaugų teikimo vietų, reikėjo veikti hibridinio karantino sąlygomis. O tai reikalauja rimto pasirengimo, veiksmų koordinacijos ir visuomenės sąmoningumo. Taigi, galime pereiti prie priežasčių, kurios atvedė iki sudėtingos dabartinės situacijos.

Pirma. Nesuformuota aiški krizės valdymo struktūra. Pirmosios bangos atveju ši problema dar nebuvo tokia ryški, tačiau pradėjus augti naujų užsikrėtimų skaičiui dar labiau išryškėjo tai, kad ekstremalios situacijos valdymas nėra struktūruotas, neaišku, kas imasi politinės lyderystės ir atsakomybės.

Viešojoje erdvėje dažniau matomas buvo sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Jo tiesioginis vadovas premjeras tūnojo šešėlyje, tačiau taip pat retkarčiais sugrįždavo iš atostogų pakomentuoti situacijos. Politine prasme garsiausias žinutes iš parlamento skleidė Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjungos lyderis R.Karbauskis, pirmasis paskelbęs apie pirmosios bangos nugalėjimą.

Šio neaiškumo fone galiausiai lyderystės pabandė imtis ir prezidentūra, spalio mėnesį subūrusi sveikatos mokslų ekspertų grupę. Tiesa, iki šiol būtų sunku pasakyti, kas turėtų ar norėtų prisiimti politinę atsakomybę už vienokį ar kitokį koronaviruso suvaldymo rezultatą ir priimtus sprendimus.

Antra. Kaip jau užsiminta, sveikatos mokslų ekspertai į politinių sprendimų priėmimo ir konsultacijų procesą įtraukti tik prezidento Gitano Nausėdos iniciatyva. Jei pirmosios bangos rezultatai dar kažkaip leido pateisinti tai, kad viešojoje erdvėje stebėjome mokslininkų ir ministro nesutarimus, tai antroji banga ekspertizės trūkumą iškėlė visu akivaizdumu.

Sunkiai paaiškinama, kodėl viruso suvaldymas tapo savotišku politinių ar asmeninių ambicijų žaidimu. Sveikatos mokslų atstovus ekstremalių situacijų vadovo aplinkoje pakeisdavo kunigai, pramogų pasaulio atstovai ar kiti nelabai daug ekspertinių įžvalgų galintys pasiūlyti asmenys.

Sunkiai paaiškinama, kodėl viruso suvaldymas tapo savotišku politinių ar asmeninių ambicijų žaidimu. Sveikatos mokslų atstovus ekstremalių situacijų vadovo aplinkoje pakeisdavo kunigai, pramogų pasaulio atstovai ar kiti nelabai daug ekspertinių įžvalgų galintys pasiūlyti asmenys.

Tik prezidentūros dėka šių ekspertų nuomonė buvo įtraukta į valstybės lygmenį ir užbaigtas keistas oponavimo, kritikos ir replikų žaidimas, ilgą laiką žaistas viešojoje erdvėje, kurioje ekspertams atsirasdavo vietos tik žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose, bet ne kabinetuose, kuriuose priimami skubūs sprendimai.

Trečia. Nesukurta duomenų kaupimo ir jų analizės struktūra. Viena iš esminių mokslo taisyklių, susidūrus su nauju reiškiniu ar nauja, greito sprendimo reikalaujančia problema – surinkti kaip įmanoma daugiau duomenų ir sunaudoti kaip įmanoma mažiau laiko jų analizei.

Jau pirmosios bangos fone Nacionalinis visuomenės sveikatos centras pademonstravo, kad neturi pakankamų pajėgumų suvaldyti užplūstančią informaciją, susumuoti, apdoroti ir analizuoti duomenis. Stebėtina, bet net ir naujos bangos akivaizdoje didžiausia įtampa vėl užgulė šio, nesustiprinto ir nepertvarkyto centro pečių.

Atvejams peržengus tūkstančio ribą viešai pripažinta, kad nebeįmanoma atsekti plitimo krypčių, lokalizuoti židinių ar nusakyti tikro viruso masto. Iš esmės atsidūrėme skandalingoje situacijoje, kai konstatuota, kad virusas gali plisti bet kur, pradėta tiesiog bėgti iš paskos, registruojant naujus atvejus, bet nebesitikint sukontroliuoti jų plitimo.

Ketvirta. Šią priežastį jau pripažino ir pats sveikatos apsaugos ministras, konstatuodamas, kad lokalus karantinas ir iniciatyvos savivaldybėms perdavimas buvo klaidingas žingsnis. Tiesa, ministras čia nepasako antrosios tiesos pusės.

Centrinė valdžia perdavė iniciatyvą savivaldybėms neįsitikinusi, ar šios yra pasirengusios tokiai atsakomybei, neparengusios jokių konkretesnių veikimo planų ar galimos nesėkmės scenarijų. Prieš rinkimus nusimesta atsakomybės našta tiesiog nebuvo perimta. Lokalus karantinas be aiškaus plano ir centrinės kontrolės tapo nesėkme.

Tas pats nutiko ir su atskiromis savieigai paliktomis ministerijomis ar kitomis institucijomis. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija palikta su visas mokyklos ydas apnuoginančia nuotolinio mokymo problema, kitos ministerijos su pabarstyta parama, tačiau neaiškia ateities veikimo perspektyva.

Penkta. Visą šį laikotarpį nuo kovo iki gruodžio mėnesių visuomenei taip ir nebuvo pateiktas aiškus strateginis planas, kuriame būtų nurodomi galimi veiksmai vienu ar kitu scenarijumi. Kokie sprendimai bus priimai turint šimtą užsikrėtimų per dieną? O kokie tūkstantį? Kada bus uždaromos prekybos vietos, o kada draudžiami vieši renginiai?

Neteigiu, kad ekstremalių situacijų komanda neturėjo aptarusi šių scenarijų savo pasitarimuose, tačiau visuomenė grėsmės akivaizdoje neturėjo jokio konkretesnio plano. Pirmosios bangos metu vykę ministro monologai ar atskiri didaktiniai pasisakymai netapo socialiniu dialogu ar bendru susitarimu.

Visuomenė norėjo aiškumo, tačiau jo negavo. Tokioje situacijoje lengva plisti nerimui, sąmokslo teorijoms, iliuzinių grėsmių nuojautoms ar tiesiog nusivylimui ir instinktyviam pasipriešinimui viskam, ką vėliau rekomenduoja ar ko reikalauja valdžia.

Visuomenė norėjo aiškumo, tačiau jo negavo. Tokioje situacijoje lengva plisti nerimui, sąmokslo teorijoms, iliuzinių grėsmių nuojautoms ar tiesiog nusivylimui ir instinktyviam pasipriešinimui viskam, ką vėliau rekomenduoja ar ko reikalauja valdžia.

Šešta. Nesiimta valdžios ir visuomenės pasitikėjimo stiprinimo. Viename iš pastarųjų dienų interviu sveikatos apsaugos ministras pastebėjo, kad reikėtų ruoštis pesimistiškam scenarijui, nes, cituoju, „man siunčia nuotraukas, kuriuose užfiksuoti žmonių susibūrimai, žmonės nesilaiko rekomendacijų“.

Stebėtis, kad praėjus neapibrėžtos grėsmės periodui visuomenė pati pradėjo skaičiuoti galimas rizikas ir nustojo klausyti rekomendacijų, gali tik žmogus, kuris nejautė ar nesuprato nuotaikų pirmosios bangos fone.

Akivaizdu, kad šį laikotarpį reikėjo išnaudoti visuomenės ir valdžios santykio stiprinimui, bandymui įtiktini žmones grėsmės realumu ir būtinybe elgtis pilietiškai, atsakingai, peržengti partinių konfliktų, asmeninių ambicijų barjerus, rengti socialine ir politine prasme apvienijančias edukacines iniciatyvas. Rezultatai rodo, kad tai nepavyko.

Apibendrinant galima konstatuoti, kad pranykus aplinkybėms, kurios padėjo išvengti blogesnių pirmosios bangos pasekmių, pasirodė neišmoktos pamokos, neatlikti namų darbai, aplaidumas ir tiesiog intelekto stoka.

Antrąją bangą pasitikome su nesuderinta krizės valdymo struktūra, paskubomis į blogėjančios situacijos sprendimą įtraukiamais ir tik tada išgirstamais ekspertais, beviltiškai paleidę duomenų kaupimo ir analizės procesus, palikę savieigai savivaldą ir kitas institucijas, neturėdami aiškaus strateginio plano.

Antrąją bangą pasitikome su nesuderinta krizės valdymo struktūra, paskubomis į blogėjančios situacijos sprendimą įtraukiamais ir tik tada išgirstamais ekspertais, beviltiškai paleidę duomenų kaupimo ir analizės procesus, palikę savieigai savivaldą ir kitas institucijas, neturėdami aiškaus strateginio plano.

Blogiausia, kad per šį laiką nesustiprinta valdžios ir visuomenės jungtis, nesukurtas būtinas pasitikėjimo laukas. Pasitinkame krizę kaip visuomenė, kaip visi Lietuvos piliečiai, bet žiūrime į ją per politinių intrigų, įvaizdžių ir galios kovų prizmę. Valdžia ne perduodama, o įmetama į rankas kaip karšta bulvė. Še, turėkit, dabar čia nebe mūsų, o jūsų problema.

Šios klaidos mums kasdien kainuoja dešimtis realių žmonių gyvybių. Ir liūdniausia, kad jų buvo galima išvengti, jei į situaciją visi mes būtume pažvelgę atsakingiau, reikalavę daugiau iš savęs ir valdžios institucijų. Žinojome, bet neįvertinome.

Kaip savo ištarmėje pastebėjo žymusis anglų filosofas Johnas Locke‘as, klaidos kyla ne iš mūsų žinojimo, o iš mūsų vertinimo, sutinkant su tuo, kas nėra teisinga.