Jie ir vėl klausė: „Tai kas gi tu? Gal Elijas?“ Jis atsakė: „Ne!“ – „Tai gal tu pranašas?“ Jis atsakė: „Ne!“ Tada jie tęsė: „Tai kas gi tu, kad mes galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė? Ką sakai apie save?“ Jis tarė: „Aš – tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! – kaip yra kalbėjęs pranašas Izaijas.“
Atsiųstieji buvo iš fariziejų. Jie dar jį klausinėjo: „Tai kam tu krikštiji, jei nesi nei Mesijas, nei Elijas, nei pranašas?“ Jonas jiems atsakė: „Aš krikštiju vandeniu. O tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate, kuris po manęs ateis, – jam aš nevertas atrišti kurpių dirželio.“ (Jn 1, 6–8. 19–27)
Jonas Krikštytojas skelbia tą, kurio žmonės nepažįsta, nors jis ir yra tarp jų: „Tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate“ (Jn 1, 26). Jis yra tas, kurio jie ieško ir apie kurį galiausiai žino, bet kuris yra Nepažįstamasis ir Nepažinusis.
Žmogus savo mąstymo gelmėje nuvokia, kad Dievas turi egzistuoti ir kad visų daiktų pradžioje turėtų būti ne iracionalybė, bet kūrybingas Protas, ne aklas atsitiktinumas, bet laisvė. Tačiau vien mąstomas Dievas nėra tikras Dievas. Jei jis kaip nors nepasirodo taip, kad jį suvoktume, jo pasiekti negalime.
Krikščionių skelbimo naujybė ta, kad dabar visiems galima pasakyti: jis pasirodė, pats asmeniškai, ir užkalbino mus mūsų supratimo galimybių ribose. Tačiau tai ne nuogas faktas, bet tikrybė, kuris yra pats Žodis (gr. „Logos“) – amžinojo Proto buvimas čia ir dabar mūsų kūne: „Žodis tapo kūnu“ (Jn 1, 14).
Taigi, kad galėtume pripažinti, jog Dievas tapo kūnu, mūsų protui visada būtina nusižeminti; norėdamas atsiliepti į Dievo nusižeminimą, žmogus turi nusižeminti: „Jam aš nevertas atrišti kurpių dirželio“ (Jn 1, 27). Šis žmogiškas nusižeminimas žmogaus nesugniuždo, neprislegia, kaip tik priešingai, praplečia žmogaus ribas ir leidžia priartėti prie dieviškojo slėpinio gelmių.