Lietuvoje paralelinė realybė pamažu užgožė normalią: išsirinkom naują valdžią, bet jai niekas raktų neduoda, tvirtai pasėdus laikinoji Vyriausybė (kaip Rusijoje 1917 metais, tik nepamirškime, kuo ta laikinoji vyriausybė baigė tų pačių metų rudenį), ir iš Aurelijaus Verygos neatrodo, kad jis kur nors ruoštųsi eiti, jam patinka su savo vardiniais ginklais ir šaulio uniforma partizanu pasijusti.
Toliau užsiima neapibrėžtais gąsdinimais ir žada, kad bus jums visiems blogos Kūčios ir Kalėdos, mes jums čia tiek galim viską suvaržyti, kad cypsit. Kartoja ir kartoja, kad bus blogai, liepia nesidžiaugti ir drebėti.
Šito jau daug girdėjom, ir kažkiek pripratom, kad įvedamas chaosas ir, atsiprašant, bardakas, dabar tos parkavimo vietos, kas penkta, tai yra burbuliuojančio proto, kuris vaizduoja genialų, padarinys: padarom kažką, kad visiems būtų nepatogu, ir sakom, kad čia dėl karantino.
Kas penkta parkavimo vieta yra nusišnekėjimas, bet labai gerai tinka išeinančiai, bet išeiti niekaip negalinčiai valdžiai: svarbiausia, kad galima dar sykį patampyti už virvučių ir paerzinti prekybos centrus, kurių nekenčia visa buvusi valdžia ir jų rinkėjai – runkeliai. Restoranus jau anksčiau prispaudė geležiniu nykščiu, bet tai tie yra labai blogi ir visada buvo darbo žmogui, paprastam piliečiui, nereikalingos įstaigos, čia tik Vilniaus ponams skirta, čia jie tuos savo omarus ir kepsnius valgė, tai tegu juos dusina geležiniai pirštai – nesvarbu, kad nėra tų atvejų, kad per restoranus užkratas plistų, svarbu drausti.
Kaip ir anksčiau, didžiausių liaudies idiotizmų: mugių, Vėlinių ir krepšinio užkrato švenčių, niekas nenori drausti, nes tai juk paprastų žmonių pramogos, paprastam žmogui negalima atimti jo runkelinės laimės.
Kada pagaliau šitas ketverių metų košmaras baigsis? Metai laiko vyksta kovidinė manija, blaškymasis ir nežinojimas, ką daryti, ir tuoj bus metai, kai mes visi stenam, ir žmonės laukia – kada baigsis?
O nesibaigia, nes dabar prezidentas turi savo spektaklius atvaidinti su Vyriausybės egzaminavimu, taip kad būkit ir kentėkit, kol tęsis šitas šou, kuris yra svarbesnis už jūsų sveikatą ir gyvenimo patogumą. Prezidentui gal pasakykit kas nors, ko nesupranta išeiti nesugebanti Vyriausybė: šalies turtas ir gerovė susidaro ne iš paskolų ir pašalpų, o iš vartojimo, ekonominės veiklos, pardavimų, statybų, logistikos, sandėlių, gamybos, kartoninių dėžių ir važinėjančių sunkvežimių, ir kai Lietuva dirba, perka ir parduoda, tada ji yra turtinga, o ne tada, kai stato tvoreles ir draudžiamąsias juostas.
Prezidentas, kuris garsėjo nieko neveikimu per visą iki šiol buvusią kadenciją, dabar nusprendė įsikišti ir imituoti sprendimų priėmimą, jam davė du ministrus išbraukti, kad atrodytų, kad jis kažką sprendžia.
Aš turėjau tokį vieną aukštą viršininką Britanijoje, kuris atėjo į mūsų padalinį per neapsižiūrėjimą (galvojo, kad iš televizijos, kur anksčiau dirbo ir kur žiauri karjeros konkurencija, eis žirgu per mūsų skyrių, išaugs į dar didesnio kalibro viršininką ir tada viens du ir į damkes; nepavyko, taip ir liko ir teko išeiti apskritai, kai prasidėjo etatų mažinimai): tas irgi labai norėjo būti svarbus ir atrodyti svarbus, tai labai mėgo susirinkimus ir pasitarimus ir visur keliavo su dokumentų lagaminėliu ant ratų. Turėjau progą pabūti jo pavaduotoju ir žinoti, kaip veikia tokių žmonių psichologija. Jiems jų baimės ir asmeniniai baubai yra svarbiau už visą jų vadovaujamą sektorių.
Džiaugiuosi, kad Ingrida Šimonytė nesugalvojo principų rodyti, ožiuotis ir dargi priminti prezidentui, kad čia ta jo sugalvota atranka nėra niekur numatyta ir yra tik jo ambicijų tenkinimas: Šimonytė daro viską, kad tik kuo greičiau būtų sužaisti tie popierinio generolo žaidimai ir jos Vyriausybė pagaliau galėtų imtis darbo, nes darbai patys nenusidirbs: yra didžiulės skolos, yra verslas, kuris negali normaliai dirbti ir samdyti žmonių dėl nevėkšliškų, kvailų ir rūpestį imituojančių praėjusios Vyriausybės veiksmų. Kad galėtume išlipti iš krizės, reikia gaivinti ekonomiką, o ne naujas pašalpas steigti; leiskite dirbantiems žmonėms dirbti, ir tai bus didžiausia pagalba.
Labai prašau, prezidente, jei nieko negalite padaryti, tai gal bent jau baikite tuos cirkus ir parodomuosius šou, mums jau Verygos pakankamai, ačiū, atbuvome su juo ketverius metus, nusibodo ir tam reikia pabaigos. Dabar. Aš suprantu, prezidente, kad jums tas pats, bet prašau, gal galėtumėt pagelbėti šaliai, nors kurį laiką nieko neliesdamas, nejudindamas ir netrukdydamas? Mes kaip nors patys susitvarkysim. Ačiū labai. Linksmų švenčių ir jums.