Nesyk kalbėjome, kiek svarbu kultūrą ne REMTI, o INVESTUOTI į ją. Investuoti į kultūros žmones, sudaryti orias jų darbo sąlygas. Valdžia ir Vyriausybė nekuria kultūros, bet sąlygas, kad kultūra būtų lyderiaujantis kūrybiškos valstybės ir jos žmonių principas, gali sudaryti.
Negali ir neturi būti, kad gyvenimas mieste ar kaime atriboja nuo kultūros prieinamumo, neteisinga, kad vidutinis kultūros darbuotojų užmokestis vis dar mažesnis už šalies vidurkį ar kultūros srityje dirbantys turi būti amžini paramos prašinėtojai.
Todėl ir šios Vyriausybės programa apima visus esminius punktus – regioninės atskirties mažinimą, kultūros integralumą su kitomis sritimis, socialinį kultūros ir meno stiprinimą, ypač įvertinus pandemijos pasekmes, įtrauki, visiems prieinama kultūra, kultūros diplomatija, kuria galėtume didžiuotis, efektyvi paveldotvarka, informacinų grėsmių valdymas.
Man svarbu, ką, tikiu, per ateinančius metus ir pasieksime:
- Pagaliau priimsime kultūros pagrindų įstatymą. Nes iki šiol atskiras kultūros sritis, įstaigų tinklus ar įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai neturi aiškaus vieningo teisinio pagrindo.
- Didesnė galimybė kiekvienam asmeniškai prisidėti prie kultūros rėmimo, kalbu ir apie mecenatystę ne už ženklelį, ne už milijoną eurų, bet realų mecenavimą. Tokios galimybės gali atsirasti gyventojams skiriant savo mokesčių dalį nuo GPM.
- Kultūros paso plėtra, kultūros prieinamumo didinimas. Kultūros pasas – tai pirmiausia kultūros ir švietimo sričių bendradarbiavimas, nuo mažų dienų vaikų įtraukimas į kultūrą, jų suvokimo apie ją formavimas.
- Kultūros prieinamumo didinimas – negalime net galvoti, kad šiame amžiuje vis dar dalis kultūros, profesionalus menas yra nepasiekiami daliai žmonių, kurie gyvena ne Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje.
- Kultūros ir kūrybinių industrijų, nevyriausybinio sektoriaus plėtros skatinimas. Pripažindami Kultūros ir kūrybinių industrijų sektoriaus ir NVO svarbą tiek ekonomikai, tiek socialiniam gyvenimui, kad šis sektorius tapo vienu iš labiausiai COVID-19 pandemijos metu nukentėjusių sektorių, dėti visas pastangas šio sektoriaus skatinimui.
Ir tai tik keletas programos punktų, kurie mano akimis esminiai visam kultūros laukui. Pats dirbsiu, kaip ir iki šiol dirbau, taikydamas „atvirų durų“ politiką visiems, kuriems rūpi kultūra. Ne ministerijos kabinetuose už uždarų durų turi būti priimami kultūros žmonėms aktualūs sprendimai. Todėl visada manau, kad svarbu kalbėti ir kalbėtis. Tikiu, kad pavyks šis dialogas tarp Kultūros ministerijos ir Seimo Kultūros komiteto, gebėsime padėti vieni kitiems greičiau priimti sprendimus, kurie bus būtini valdant pandemijos poveikį sektoriui, labiausiai nuo jos nukentėjusiems.
Deja, bet šiandien visa kultūra (taigi ir jame dirbantys) yra sąstingyje, prastovose, todėl pilnam atsigavimui prireiks laiko, o bendras valdininkų ir politikų darbas bei gebėjimas susitarti – būtinas.
Jau trečiadienį svarstysime kultūros programą Kultūros komitete. Norėtųsi, kad ir šįsyk jis būtų toks populiarus ir žiūrimas – tik jau ne dėl nuotolinio kolegos (ne)pasijungimo būdo, bet dėl turinio, aktualaus kultūros žmonėms.