Atsiminimus „Dešimt metų ir dvidešimt dienų“ parašė legendinė asmenybė – Trečiojo reicho grosadmirolas, povandeninio, o paskui ir viso karinio jūrų laivyno vadas Karlas Dönitzas (1891–1980), kurį A. Hitleris savo priešmirtiniame testamente paskyrė Vokietijos reichsprezidentu. Tačiau Dönitzo prezidentavimas karo suniokotoje, 1945 m. gegužės 8 d. besąlygiškai kapituliavusioje šalyje tetruko 20 dienų. Niurnbergo tribunolo sprendimu grosadmirolas buvo pripažintas kaltu dėl karo nusikaltimų ir nuteistas dešimčiai metų nelaisvės.

Eidamas naujas pareigas Dönitzas sukūrė ir įdiegė ypatingą povandeninių laivų puolimo ir sąveikos taktiką, vienu metu faktiškai paralyžiavusią britų karinių, prekybos ir transporto laivų judėjimą Atlanto vandenyne. Jūrų karaliene vadinamai Britanijai, o vėliau ir jos sąjungininkei JAV teko labai pasistengti, kad sumažintų patiriamus milžiniškus nuostolius ir apsaugotų savo konvojus nuo „vilkų gaujų“ atakų. „Vilko gaujomis“ vadintas grupinis vokiečių povandeninių laivų veikimas.

Šioje knygoje Dönitzas pasakoja apie save, priimtus sprendimus, kai ėjo vadovaujamas pareigas, ir jų motyvus. Vokietijoje buvusio Trečiojo reicho grosadmirolo atsiminimai pirmą kartą pasirodė 1958 m., kai jis jau buvo atlikęs skirtą bausmę.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Gegužės 6 d. rytą savo būstinėje Miurvike sulaukiau Friedeburgo delegacijos nario generolo Kinzelio.

Jam Friedeburgas nurodė atvykti iš Reimso pas mane ir pranešti apie derybų su Eisenhoweriu pažangą. Kinzelis man pareiškė, kad, priešingai nei Montgomeris, Eisenhoweris nebuvo linkęs į jokius kompromisus. Pasak jo, amerikiečių generolas kategoriškai atsisakė svarstyti dalinės kapituliacijos galimybę ir primygtinai reikalavo tuoj pat besąlygiškai pasiduoti visuose frontuose, įskaitant ir frontą su rusais. Eisenhoweris taip pat pareiškė, kad vokiečių kariuomenė turi pasilikti, kur yra, atiduoti visus savo ginklus ir iškart pasiduoti. Anot jo, Vokietijos generalinio štabo atsakomybė – užtikrinti, kad būtų griežtai visur laikomasi besąlyginės kapituliacijos reikalavimų, kurie taip pat keliami ir karo bei prekiniams laivams.

Būtent tokios Eisenhowerio pozicijos mes ir bijojome. Kaip jau minėjau, savo gegužės mėnesio pranešime vokiečių tautai buvau pareiškęs, kad ir toliau grumsiuosi su Vakarų sąjungininkais tol, kol jie trukdys man kovoti rytuose. „Britai ir amerikiečiai tokiu atveju kovos ne dėl savo tautų interesų, o tik už bolševizmo plitimą Europoje.“ Eisenhowerio būstinės radijo stotis perdavė atsakymą į šį mano pareiškimą – jame amerikiečiai teigė, kad „visa tai tėra dar vienas nacių triukas, kuriuo bandoma supriešinti Eisenhowerį su jo sąjungininke Rusija“.

Grosadmirolas Karlas Dönitzas (1891–1980) (Leidyklos „Briedis“ nuotr.)
Foto: DELFI

Be to, paskutiniai Eisenhowerio operatyviniai veiksmai taip pat parodė, kad jis nebuvo tinkamai įvertinęs pasikeitusios bendrosios situacijos pasaulyje. Kai tik amerikiečiai kirto Reiną ties Rėmagenu, jų strateginis tikslas – nugalėti Vokietiją – buvo įgyvendintas. Ši pergalė turėjo juos nedelsiant vesti prie kitų politinių tikslų, t. y. kartu su britais kuo greičiau užimti didesnę Vokietijos teritoriją dar prieš atvykstant rusams. Siekiant tokių politinių užmojų, Amerikos vyriausiajai vadovybei derėjo užtikrinti, kad jų pajėgos kuo greičiau judėtų į rytus ir užimtų Berlyną, kol to dar nepadarė rusai.

Tačiau Eisenhoweris laikėsi grynai karinio tikslo – kartu su Raudonąja armija okupuoti ir sunaikinti Vokietiją. Jis sustojo ties Elbe. Taip amerikiečių generolas nepasinaudojo galimybe sutrukdyti rusams okupuoti Berlyną ir didžiąją dalį rytinių Vokietijos teritorijų. Veikiausiai jis vykdė iš Vašingtono siunčiamus politinius nurodymus. Ir iki šiol manau, jog amerikiečiai šiuo atžvilgiu karo pabaigoje padarė didelę klaidą.

Po Potsdamo konferencijos vienas amerikiečių pulkininkas pareiškė Grafui Schwerinui-Krosigkui, kad jam visiškai nerūpėjo vokiečių likimas, netgi jei rusai būtų okupavę ir visą Vokietijos teritoriją. Tokia pozicija tikriausiai atspindėjo visos amerikiečių tautos požiūrį.

Priimdamas Eisenhowerio sąlygas, kurias Kinzelis man pateikė gegužės 6 d. rytą, būčiau turėjęs nuginkluoti vokiečių karius rytiniame fronte ir juos atiduoti į rusų rankas. Tačiau su Eisenhowerio sąlygomis sutikti negalėjau ir dar dėl vienos svarbios priežasties – juk kariai Rytų fronte nebūtų paklusę tokiems reikalavimams. Tai iškart būtų sukėlę paniką ir masinį chaotišką kariuomenės sprukimą vakarų link.

Taigi dėl šių dviejų priežasčių Eisenhowerio reikalavimai buvo nepriimtini. Todėl turėjau pabandyti dar kartą jam paaiškinti, kodėl jokiu būdu negalėjau leisti vokiečių kariuomenei bei rytinių teritorijų civiliams gyventojams patekti į rusų rankas ir kodėl dalinė kapituliacija buvo gyvybiškai svarbi užduotis.

Išklausęs Kinzelio, paprašiau generolo Jodlio atvykti pas mane – norėjau, kad jis skristų į Reimsą palaikyti Friedeburgo ir pateikti naujus pasiūlymus Eisenhoweriui. Kartu su Schwerinu-Krosigku nusprendėme Jodliui duoti tokius nurodymus:

„Stenkitės dar kartą paaiškinti priežastis, kodėl siekiame separatinės kapituliacijos amerikiečių sektoriuje. Jeigu jūsų derybos su Eisenhoweriu neatneš geresnių rezultatų nei Friedeburgo, pasiūlykite pasiduoti iškart visuose frontuose. Tokia kapituliacija vyktų dviem etapais. Per pirmąjį etapą visa karinė veikla bus sustabdyta, bet vokiečių kariams bus palikta laisvė persikelti į kitas teritorijas. Antrojo etapo metu ši teisė iš jų bus atimta. Pamėginkite kaip įmanoma ilgiau užvilkinti antrojo etapo pradžią. Ir jei pavyks, pabandykite gauti Eisenhowerio sutikimą bet kokiu atveju leisti pavieniams vokiečių kariams pasiduoti amerikiečiams. Nepamirškite, kad kuo sėkmingesnės bus jūsų derybos pagal šiuos nurodymus, tuo daugiau vokiečių karių ir pabėgėlių galės išsigelbėti vakaruose.“

Admirolas Karlas Dönitzas stovi už Adolfo Hitlerio ir Hermanno Göringo (Leidyklos „Briedis“ nuotr.)
Foto: DELFI

Jodliui pateikiau dokumentus, kurie įgaliojo jį pasirašyti aktą dėl kapituliacijos iškart visuose frontuose, laikantis anksčiau nurodytų instrukcijų. Tačiau nurodžiau jam šiuo įgaliojimu pasinaudoti tik tokiu atveju, jei pirminė jam skirta užduotis – separatinė kapituliacija – atrodytų nepasiekiama. Dar pridūriau, kad jis neturėtų pasirašyti jokių dokumentų dėl kapituliacijos visuose frontuose, prieš tai nepranešęs man apie sutarties sąlygas ir negavęs telegramos su mano konkrečiu sutikimu. Taip gegužės 6 d. Jodlis, gavęs visą rinkinį nurodymų, išskrido į Eisenhowerio būstinę.

Naktį iš gegužės 6-osios į 7-ąją, maždaug 1 val. nakties, iš Jodlio Reimse gavau tokį radijo pranešimą:

„Eisenhoweris primygtinai reikalauja aktą pasirašyti šiandien. Jei atsisakysime, visi Sąjungininkų frontai bus uždaryti žmonėms, bandantiems pasiduoti pavieniui, o bet kokios derybos – nutrauktos. Nematau jokios kitos alternatyvos – tik chaosas arba parašas. Prašau jūsų nedelsiant radijo ryšiu patvirtinti, kad turiu visas teises pasirašyti kapituliacijos aktą. Tada kapituliacija iškart įsigalios. Karinė veikla bus nutraukta gegužės 9-osios vidurnaktį Vokietijos vasaros laiku. – Jodlis.“

Vėliau sužinojome, kad Eisenhoweris dar kartą kategoriškai atmetė separatinės kapituliacijos galimybę ir netgi atsisakė apsvarstyti mūsų pasiūlymą visuose frontuose kapituliuoti vienu metu, išskirstant patį procesą keliais etapais. Jodliui jis pabrėžė, kad savo vyrams įsakys atakuoti bet kokius vokiečių karius, kurie išdrįs prisiartinti prie amerikiečių fronto linijų, ir nepagailės net ir beginklių, pasiduoti pasiryžusių žmonių. (Toks poelgis yra nusižengimas Ženevos konvencijų nuostatams.) Ir turbūt vien tik Eisenhowerio štabo viršininko generolo Bedellio Smitho dėka mums pavyko rasti savotišką kompromisą. Jis palaikė Jodlį, kuris tvirtino, kad mūsų ryšio kanalai sutrikdyti, todėl įsakymas pasiduoti vokiečių karius pasiektų tik per dvi dienas.

Galiausiai būtent dvi dienas Eisenhoweris ir sutiko mums skirti. Vis dėlto jis reikalavo, kad Vokietijos delegacija bet kokiu atveju iškart pasirašytų kapituliacijos dokumentus. Taigi privalėjau nedelsdamas priimti sprendimą. Iš Jodlio atsiųstos telegramos supratau, kad, gegužės 7 d. pasirašę visiškos kapituliacijos sutartį, mes vis dar turėtume keturiasdešimt aštuonias valandas iki gegužės 9-osios vidurnakčio, kai visų karių veikla bus sustabdyta.

Baiminausi dėl vieno: visiems kariams ir pabėgėliams išgelbėti laiko nepakaks. Kita vertus, Jodliui visgi pavyko išreikalauti bent tas kelias valandas, per kurias didelį skaičių vokiečių galėsime perkelti į saugesnę teritoriją vakaruose. Jei atsisakyčiau priimti Eisenhowerio pateiktus reikalavimus, grįsdamas tokį sprendimą visiškai logišku teiginiu, kad mums duodama per mažai laiko visiems pabėgėliams išgelbėti iš rytų provincijų, vėjais paleisčiau net ir tą nedidelę mums suteiktą malonę. Viskas neišvengiamai baigtųsi chaosu ir masinėmis beginklių žmonių skerdynėmis. Dėl to apie pirmą valandą nakties Jodliui išsiunčiau telegramą, kuria suteikiau jam teisę pasirašyti sutikimą su amerikiečių sąlygomis. Kapituliacijos dokumentus generolas Jodlis Reimse pasirašė gegužės 7-osios naktį 2 val. 41 min.

O gegužės 8 d. visa procedūra buvo pakartota ir rusų karo vado maršalo Žukovo būstinėje Karlshorste, Berlyno rajone. Akivaizdu, kad to reikalavo patys rusai.

Trims didžiosioms Vokietijos ginkluotųjų pajėgų dalims atstovavo feldmaršalas Keitelis, generolas Stumpffas ir admirolas von Friedeburgas. Iš jų buvo pareikalauta pateikti mano, vyriausiojo karo vado, pasirašytus leidimus, kurie patvirtino, kad šie karininkai buvo teisėti Vokietijos ginkluotųjų pajėgų atstovai. Tokių įrodymų prašė tiek Vakarų sąjungininkai, tiek ir rusai. Dar prieš pasirašant patį kapituliacijos aktą, šie dokumentai buvo atidžiai patikrinti.

Taip ir išaušo ta lemtinga valanda, kai buvo sprendžiamas vokiečių armijų ir pabėgėlių, iš rytų provincijų plūstančių vakarų kryptimi, likimas. Didžioji armijų grupės „Pietūs“, kuriai vadovavo generolas Rendulicas, dalis sugebėjo pasiekti saugias teritorijas už amerikiečių demarkacijos linijos. O Pietryčių armijų grupei (generolas Löhras) nepasisekė. Gegužės 9-ąją šiuos karius ir anglų–amerikiečių demarkacijos liniją vis dar skyrė dvi ar trys dienos kelio. Derėdamasis su jugoslavais, Löhras dėl savo karių darė viską, ką tik galėjo. Tačiau dešimtys tūkstančių vokiečių pražuvo nelaisvėje Jugoslavijoje.

Šiaurėje gegužės 2 d. britų pajėgoms braunantis į Liubeką, amerikiečių generolo Gavino vadovaujama aviacijos divizija, kuri priklausė britų armijų grupei, užėmė Meklenburgo teritoriją. Gavinas leido besitraukiantiems vokiečių kariams kirsti anglų–amerikiečių demarkacijos liniją. Tačiau tūkstančiai pabėgėlių vis dėlto pavėlavo. Jie užtruko prie demarkacijos linijos ir galiausiai pakliuvo į juos persekiojusių rusų rankas.

Centriniame fronte 12-oji armija, kuriai vadovavo gabus ir didžiulę patirtį turintis karo vadas generolas Wenckas, balandžio pabaigoje buvo gavusi įsakymą atlikti puolamąsias operacijas rytų kryptimi, siekiant išlaisvinti Berlyną. Šiems kariams pavyko prasiveržti iki Potsdamo apylinkių, o tai leido 9-ajai armijai ir patį Potsdamą ginantiems kariams atsitraukti į vakarus. Kartu su jais iš rytų judėjo ir gausios pabėgėlių kolonos. Tačiau amerikiečiai fronto liniją prie Elbės leido kirsti tik 9-osios ir 12-osios armijų bei Potsdamo įgulos kariams – civiliams pabėgėliams į jų teritoriją įžengti buvo uždrausta. Amerikiečiams nežinant, Wencko armijos vyrai darė viską, kas tik buvo jų galioje, kad su savimi į saugesnį Vakarų prieglobstį pervestų kuo daugiau vokiečių. Tačiau kad ir kaip būtų skaudu, bet daugybė taikių pabėgėlių, kurie savaičių savaites bandė pasprukti nuo besiartinančių rusų, dėl tokių nežmoniškų veiksmų pačią paskutinę akimirką pateko jiems į rankas.

O štai Schörnerio armijų grupės vyrams pasisekė dar mažiau nei kitiems. Daugeliui jų pavyko pasiekti amerikiečių fronto liniją, tačiau leidimo kirsti ją šie kariai negavo. Netgi priešingai – daug vyrų buvo jėga nustumti atgal tiesiai į rusų rankas. Tad pačioje karo pabaigoje šie drąsiai Rytų fronte už savo šalį kovoję vyrai prieš akis tematė vieną likimą – daug metų alinančios nelaisvės Rusijoje arba mirtį nuo alkio ar šalčio.

Gegužės 1 d. aš pasiklioviau man pateiktais argumentais, kad nedelsiant atitraukti Schörnerio armijų grupę būtų neprotinga. Padariau didžiulę klaidą. Bijota, kad, leisdami šiems kariams savo noru palikti užimamas pozicijas, mes būtume sužlugdę frontą. Tačiau tokios baigties išvengti nepavyko, nes netrukus jie vis tiek buvo priversti atsitraukti. Kita vertus, galime klausti savęs: ar Schörnerio armijų grupės kariams pasiekus amerikiečių demarkacijos liniją anksčiau jiems visgi būtų buvę leista ją kirsti?

Baltijos regione karių ir pabėgėlių evakuacija visiškai priklausė nuo transportavimo jūra. Sausumos kelius jau buvo užėmę rusai. Nuo 1945-ųjų sausio 23 d. iki gegužės 8 d. 2 022 602 žmonės buvo pergabenti į vakarus iš Kuršo, Rytų ir Vakarų Prūsijos, o vėliau – ir iš Pomeranijos bei kai kurių Meklenburgo sričių. Šias evakuacijos misijas tekdavo atlikti, kol mūsų laivus nuolat puldavo Britanijos, Amerikos ir Rusijos aviacija, rusų povandeniniai laivai bei lengvosios pakrančių pajėgos.

Be to, tuos vandenis priešai nuolat užminuodavo. Žmonių, žuvusių paskandintuose transportiniuose laivuose, skaičius iš tiesų šiurpino: su „Wilhelm Gustloff“ netekome 4000 žmonių, su „Goya“ – 7000, o su sanitariniu laivu „Steuben“ – dar 3000. Bet kad ir kokios skaudžios buvo šios netektys, jos tesiekė 1 procentą visų jūromis parplukdytų žmonių – likusieji 99 procentai sėkmingai pasiekė uostus Baltijos jūros vakaruose. O žuvusių pabėgėlių, kurie keliavo sausumos maršrutais, skaičius buvo daug didesnis.

Dėl transportinių laivų trūkumo ir nepakankamai pajėgios Liepojos uosto veiklos pavyko evakuoti tik nedidelę armijų grupės „Kuršas“ dalį.

Naktį iš gegužės 8-osios į 9-ąją, lygiai vidurnaktį, visuose frontuose karinė veikla buvo nutraukta.