Vokiečių rašytojo Edwino Ericho Dwingerio (1898–1981) autobiografinę knygą „Tarp baltųjų ir raudonųjų. Rusijos tragedija 1919–1920 metais“ būtina perskaityti mažiausiai dėl trijų priežasčių: dėl temų, kurių aktualumas neišnyko ir po šimto metų, dėl lyg poema skambančios autoriaus kalbos ir dėl aukščiausio kalibro vertimo.
Tai jauno vokiečių karo belaisvio išgyvenimai, patirti Rusijos pilietinio karo metais. To karo, kuriame žūtbūtinai susigrūmė dvi pagrindinės jėgos – valdžią šalyje užgrobę bolševikai, raudonieji, ir prieš juos sukilę baltieji – kruvinu režimu pasipiktinusi visuomenės dalis, nepatenkinti buvę cariniai karininkai bei jų šalininkai.
Nuo Čitos, į kurią pavyksta nusigauti pabėgus iš belaisvių stovyklos, prasideda knygos veiksmas. Autorius trokšta kuo greičiau grįžti namo į Vokietiją, bet pasiekęs Omską dėl kažkokio trūkstamo patikros spaudo vėl atsiduria už grotų. Jo likimas aiškus – laukia sušaudymas. Mirties dieną gauna pasiūlymą: už išgelbėtą galvą ne kaip karo belaisvis, o kaip karininkas turi prisidėti prie baltųjų ir kovoti su vis labiau įsigalinčiais raudonaisiais. Jaunasis E. E. Dwingeris ne savo valia vėl įsukamas į dramatiškų įvykių verpetą, o prieš jo akis stoja krauju persunkta, skurdo, bado ir abipusės neapykantos kamuojama Rusija.
Kai iš nuovargio, šalčio, alkio vos pastovėdamas ant kojų mėgini įveikti ne bet ką, o atšiaurią Sibiro žiemą – kas tu esi? Vokietis, rusas, karininkas, belaisvis ar visų pirma žmogus? O ką bendra turi viso pasaulio karo belaisviai? Ogi jiems kaip niekam kitam tenka pažinti žmogaus didybę ir menkumą, jie labiau nei bet kas kitas išmoksta didžiuotis savo žmogiškumu ir gėdytis dėl jo. Kaip niekas kitas jie patiria, kaip žmonės gali sugyvulėti ir kokių kone dieviškų žygdarbių atlikti.
1930 m. pirmą kartą pasirodęs E. E. Dwingerio romanas „Tarp baltųjų ir raudonųjų“ – vienas sėkmingiausių XX a. vokiečių literatūros kūrinių, už kurį autorių ketinta nominuoti Nobelio literatūros premijai. Autoriui pavyko įgyvendinti du didžiuosius tikslus – vėl pabėgti iš stovyklos ir kirtus Lietuvos sieną pargrįžti namo į Rytprūsius bei savo knygoje papasakoti, ką daro sugyvulėję žmonės.
Deja, nuo baisybių tai neapsaugojo – be didžiausios XX amžiaus katastrofos Antrojo pasaulinio karo, karų ir karinių konfliktų pasaulyje iki šiol kyla nuolatos.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Žygiuojame per tuščią miestą. Dar vakar tūkstančiai paklaikusių žmonių nerimastingai zujo gatvėmis. Apsikarstę nešuliais, net ir visai nereikalingais daiktais, kuriuos po valandos teks šalin mesti. Šiandien – tyla, lyg išmirę. Arklių kanopos kaukši į įšalusią žemę, atsimuša aidu, slegiantis tuštumos pojūtis dar labiau sustiprėja – iki nevilties. Tai šen, tai ten pro duris išvirsta koks girtas kareivis, šaltu ginklu karininko bakinamas grįžt į dalinį. O šiaip – vien įtartini valkatos. Prasidėjus atsitraukimui jie lyg parazitai išrėpliojo iš visų plyšių ir brėkštant dienai tylomis pamažu nuslimpino į turčių kvartalą.
Užtikome trejopų plakatų, kuriuos naktį nematoma ranka buvo prilipinusi prie namų. Viename jų vaizduotas negrų pulko priešaky į užkariautą miestą įžygiuojantis generolas Žanenas. Frakais ir cilindrais apsitaisę buržujai sveikina jį, o jis, pulko prieky žengdamas, iškeltoje lėkštėje neša mažytę
bandelę. „Humanitarinė Prancūzijos pagalba badaujančiai Rusijai“, – įrašas apačioje. Kitame plakate – priekalas, greta darbininkas, iš visų jėgų trenkiantis į ledo luitą. Ledo skeveldros lėkdamos virsta granatomis, šios susminga į perdėm karikatūriškai vaizduojamo baltojo generolo riebų pilvą...
– Jie junta permainų vėją! – pamatęs tą plakatą burbtelėjo Petrovas ir išsitraukęs koltą suvarė kalviui į raudoną galvą dvi kulkas.
Miesto rytiniame pakraštyje sustojome. Verenikis sukomandavo:
– Nuo arklių!
Apspitome jį.
– Palauksim čia, iki visos prasilaužimo komandos atvyks, būkit pasirengę mūšiui! – atšiauriai tarė.
Stambus jo veidas buvo nenatūraliai išblyškęs, tas augalotas žmogus su storais kailiniais dabar buvo panašus į Herkulį. Nuo vakar dienos jis vilkėjo čerkesiškus kailinius su dviem eilėm šovinių dėtuvių ant krūtinės.
Sustatėme roges pusračiu, rytų pusėj palikome neužstatytą tarpą. Kazokai atsigulė tarp pavažų, karabinus Omsko link atsuko. Mes, karininkai, pasiskirstėme tarp jų – kas dvidešimt žingsnių po karininką. Plennyje sutūpė ant žemės prie arklių, kad, jei prasidėtų antpuolis, pasibaidžiusius arklius nuramdytų.
Aplink sprogimai be perstojo griaudėjo. Žemė mums po kojomis drebėjo, arkliai ausimis karpė. Mieste pliūptelėjo pirmosios gaisrų pašvaistės, dangus nušvito raudonai ir tuoj priplūdo rudų dūmų.
Paskui, nustelbdamas visus ankstesnius, nugriaudėjo nepaprastai stiprus sprogimas. Šovė milžiniškas fejerverkas, kelias minutes į visas puses žiro raketos. Ar tai ugnies pagautas parakas ir šaudmenys – gausybė jų dėžių – sproginėjo? Griaudėjo gal per trisdešimt varstų, ugnies stulpai rytuose iš toli matės...
– Amunicijos sandėliai! – garsiai kažkas pasakė. – Atsargos sproginėja, o mes fronte nė granatukės neturėjom...
– O ten Kulomzinas, tie rudi dūmai... – tarstelėjo Ilja.
„Ir viskas savo pačių šalyje! – susijaudinęs pamaniau. – Viskas savo pačių tėvynėj... Ne, nekalbėkit man apie karo grožybes! Jei ne karas, viso to nebūtų... Dabar triumfuoja triuškintojai, dabar viršų paėmė naikinimo orgijos...“
– Dėmesio! – staiga suriko Kostia.
Iš dešinės mūsų link lėkė ryšininkas.
– Raudonieji supa miestą iš šiaurės! – sušuko ir nulėkė į rytus, kur saugiau.
Visų akys nukrypo į Verenikį. Jis prikando ūsus, nė žodžio netarė.
– Bet jei... – išsprūdo Iljai, paklaikęs jis rodė į Liubą.
Petrovas patrypinėjo.
– Pasiūk jam suknytę, kad nosį išsipūst galėtų, mažytis! – vangiai sududeno.
Pasisukau, pažvelgiau į bendražygius. Jie, kaip liepta, tupėjo prie arklių. Veidai išbalę, tik Vinto kūdikiška galva raudonuoja.
– Ilgainiui čia atšalsim kojas! – nugirdau jį šnibždant.
Mačiau, niekas nesijuokė.
Galiausiai iš priešakio atjojo dvidešimt raitelių, labai jaunų karininkų. Jie linktelėjo, sunerimę pasisveikino ir nujojo tolyn. Netrukus iš dešinės atjojo dar viena grupė. Ir beveik tuo pat metu – trečia, iš kairės. Prijojo jaunas kornetas, nuo degėsių pajuodęs, nusikamavęs.
– Mes paskutiniai... – kimiai tarė, akys ašarų pritvinusios.
Verenikis kilstelėjo plaštaką prie kailinės kepurės.
– Reke! – suriko. – Jokit prie priedangą sudarančių eskadronų. Praneškit, kad visi trauktųsi! – Tada pasisuko į mus. – Traukiamės. Piotrai, arklį.
Piotras tuoj atvedė. Verenikis sunkiai užsėdo.
– Pirmyn, marš! – sugriaudėjo.
Petrovo vadovaujami kazokai susispietė pridengt iš užnugario. Tarp kreivų medžių suskambo įkinkytų arklių varpeliai. Girgždėdama pajudėjo ilga rogių virtinė. Dangus buvo aptrauktas žalsvų ir rudų dūmų. Mums už nugarų vis aidėjo sprogimai.
Sostinė krito.
Omskas atiteko raudoniesiems.
Mus priglaudė begalinė stepė. Nujoju pirmyn ir vėl sugrįžtu lyg šeimininką lydintis šuo, triskart tą patį kelią nušuoliuoju. Mano Lokianagis Omske kaip reikiant atsigavo – sušlamšdavęs po du svarus avižų suapvalėjo, oda žvilgėt pradėjo. Plennyje, į nedideles grupeles susispietę, eina greta arklių. Griežtai įsakyta belaisvio nieku gyvu į roges nesodinti.
– Kodėl gi, kapitone?
– Arklius tausojam, Benjaminai. Kas žino, kada jiems pašaro gausim...
Arkliai žengia vienas po kito, niekam nereikia jų vesti. Patys suranda tinkamą, šimtų tūkstančių ratų išmaltą kelią. Iš galo risčia kaskart atlekia Kostia.
– Greičiau, broliai, greičiau! Raudonieji artėja...
Priešaky – baltuojantys toliai. Toli rytuose – ilgos lyg gyvatė eisenos uodega, juodai vinguriuojanti tame baltume. Tai pagrindinės ariergardo pajėgos – kas valandą mums žengiant vis artyn, jų vis daugėja. Mums už nugarų vis nuaidi vienas kitas šūvis, su raudonaisiais žvalgais atstu kaudamiesi
šūkaloja Kostios kazokai.
– Tik nepridėkit kelnių! – pirmąkart nugirdęs juos pasakė Petrovas. –Jie sočiai turi darbo su plėšikautojais, iš Omsko jų joks velnias neišguitų! Na, bent jau šiandien ir rytoj! – pridūrė.
Kai tik joju pro Hačeką, jis vis juokiasi. Žygiuoti, regis, jam patinka. O gal jam mano veidas pernelyg rimtas atrodo? Ne, dėl jo galvos aš nesuku, jis užsigrūdinęs, Tockojės senbuvis, kaip ir Švalangšeris ir Buožgalvis – jie ištvers, net jei kelis mėnesius šitaip! Dėl tų kitų labiau širdį spaudžia!
Argi nuo pat pirmųjų valandų jie neprarado ryžto? Vien berlynietį ir kirasyrą kaskart girdžiu šnekant. Berlynietis įžūliai mėto trumpas taiklias pastabas, kirasyras, progą nutaikęs, vis pažeria tiesmukų liaudiškų posakių. Mažasis džiovininkas vis stipriau kosti, tas kosulys tyloje, šalčiui spaudžiant, dar aiškiau girdėti. Kiti tyli, eina galvas nunarinę. Fletmanas kumštines pirštines virvele prie apsiausto prisirišo, giliai į jas susikišo savo mažas rankas. Jis patenkintas.
* * *
Mūsų dalinys susitelkęs dažniausiai prieky joja. Prieš mus – ariergardo karininkai, eilėmis išsirikiavę. Pirmas kresnu juodbėriu joja Verenikis, platus, masyvus. Jam iš šalies, visada jam iš šalies, kaip Zaidlicas kadaise, fon Rekė – labai tiesus, labai pasitempęs, vilkįs dailius pilku karakuliu
apkraštuotus uniforminius kailinius.
Kostia ir vėl visai toksai, kaip buvęs, – nė kiek nesitausoja, ten, kur ką nuveikti reikia, kur grėsmė, ir jis kaip buvęs. Petrovas ne ką prasčiau. Kazokai besąlygiškai jam paklūsta, be paliovos vis rėkaloja jiems įsakymus. Vienintelis niekam nerūpintis žmogus – Dodanovas. Atrodo atgrasiai – veidas, anksčiau spuogų nusėtas, dabar opų išvarpytas. Jo arklys, nedidukas, žvitrus, uolus galvijas, liesiausias iš visų arklių. Dodanovas juo nesirūpina, tad kazokai išvagia visą pašarą.
Šalia Liubos sėdi Tėvelis Luka – aukštas, išdžiūvęs, palinkęs. Kaip tuščia mulda, vis pagalvoju. Veido kone vien kaulai likę, pro lūpas dantys šviečia. Ilja, kai tik atitrūksta nuo tarnybos, joja greta, kartais iš dešinės, kartais iš kairės. Dažnai matau: juodu žvelgia vienas į kitą, bet šnekasi retai. Broliai dažniausiai patys sau joja, vaiskiame ore sklando skambūs, svetimi prancūziški žodžiai. Tuoj už jų – kaštelionas. Urusovas senam tarnui paprašė Zaidlico arklio. Nedvejodamas atidaviau.
Prieš valandą – Verenikis kaip tik buvo išjojęs rekvizicijos – kazokai atgabeno per daug įsismarkavusį raudonąjį. Per apklausą susijaudinęs jis kažką tauškė apie generolo Judeničiaus atsitraukimą. Jis buvęs Gatčinoje, keli kilometrai nuo Petrogrado, kai raudonųjų darbo batalionai, paties Trockio vadovaujami...
Nė nebaigęs kalbėti Petrovo paliepimu jis buvo uždaužytas šautuvų buožėmis.