Kiekvienam kultūros pasui – po 50 eurų
2018 metais pradėjo veikti puikus kultūrinis instrumentas, puiki kultūrinė inovacija vaikams – kultūros pasas. Iš kultūros paso laimi mokiniai, mokytojai, mokyklos, taip pat menininkai, muziejai, bibliotekos, kitos viešosios įstaigos, smulkusis verslas – visi, kurie kuria ir teikia vadinamąsias kultūros paslaugas.
Tačiau drįsčiau teigti, kad formali ir praktinė kultūros paso reikšmė skiriasi. Oficialioje kultūros paso koncepcijoje įvardijami tokie laukiami, pasikartosiu, šios teoriškai puikios priemonės rezultatai: kultūrinio mokinių sąmoningumo skatinimas, kūrybinių asmenybių ugdymas, meninių ir kultūrinių kompetencijų stiprinimas, mokinių kultūros vartojimo įpročių formavimas, kultūrinė edukacija.
Esu tikra, kad nėra nesutinkančių su teiginiu, kad kultūra ir švietimas keičia gyvenimus. Kultūros pasas gali pakeisti vaikų ir paauglių gyvenimą, ypač tų, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių linkę į rizikingą elgesį arba yra iš šeimų, kurios įstatymuose yra vadinamos socialinės rizikos šeimomis. Taip yra todėl, kad menas ir kultūra turi galios jaunam žmogui suteikti svajonę, tikslą, ateities perspektyvą.
Vis dėlto, kad tokia kultūros paso įtaka taptų realybe, yra būtina didinti jam skirtą finansavimą. 15 eurų vienam mokiniui per metus yra labai mažai – tai yra tiesiog simboliška. Tai tėra maždaug 5 kultūros renginiai per metus. Be to, trūksta viešo ir ekspertinio kultūros paso poveikio įvertinimo.
Ar gali 5 renginiai pakeisti vaikų, paauglių gyvenimą? Gali, bet turbūt vos keleto. Todėl, esu tikra, kad sutiksite su manimi, reikia galvoti apie lėšų kultūros pasui didinimą, iki mažiausiai 20 eurų, bet gal geriau iki 30, o gal net 50 eurų...
Lėšų padidinimas kultūros pasui ypač padėtų regionuose gyvenantiems mokiniams, kurie paprastai turi mažiau finansinių galimybių dalyvauti kultūros renginiuose. Be to, labai svarbu į kultūros paso meniu įtraukti kuo daugiau profesionalių menininkų, kurie galėtų atvažiuoti į pačias mokyklas padėti ir mokytojams, ir mokiniams prisiliesti prie kultūros.
Kultūrinei atskirčiai įveikti – kultūrinė edukacija visą gyvenimą
Taip pat būtina spręsti bendros kultūrinės atskirties visose amžiaus grupėse problemą, kurią galima ženkliai sumažinti kultūros ir švietimo integracijos pagalba.
Visuomenės kūrybiškumas, kultūrinių kompetencijų ugdymas yra keliamas kaip pagrindinis tikslas daugelyje bendrų valstybės strateginių ir kultūros dokumentų: „Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“, Kultūros politikos strategijoje „Kultūra 2030. Kultūros politikos kryptys“, 2014-2020 metų laikotarpio strateginiuose dokumentuose, kaip Nacionalinės pažangos programa ar Inovacijų strategija.
Tačiau kokie šių dokumentų įgyvendinimo rezultatai? 2019 metų Pažangos rodiklių įgyvendinimo apžvalgoje sumanios visuomenės srityje ženklus proveržis matomas vertinant šalies gyventojų dalyvavimą kultūrinėje-meninėje veikloje – jis padidėjo nuo 46 iki 57,5 proc. (2020). Šis skaičius turi augti, nes kultūrinė atskirtis išlieka didelė.
Mokymasis visą gyvenimą tapo siekiamybe, bet dar ne realybe. Gyventojų kūrybiškumo, kultūrinių kompetencijų ugdymas, kultūros paslaugų vartojimas taip pat turi vykti visą gyvenimą, skatinant valstybei. Tai turėtų būti ir formaliojo, ir neformaliojo švietimo uždavinys, suteikiant antruosius šansus kultūros dėka pakeisti savo gyvenimą, pagerinti žmonių emocinę sveikatą ir kt.
Tikiu, kad kultūrinės edukacijos visą gyvenimą idėja bus galiausiai realizuota, nes dabar, vis dėlto, labai didelis dėmesys yra skiriamas mokymosi visą gyvenimą koncepcijos įgyvendinimui.
Dizaino edukacija – visiems
Lietuvoje atėjo laikas visuomenės mastu diegti tokius integruotus kultūros ir švietimo produktus kaip dizaineriškas mąstymas ar dizaino edukacija, kurie tokiose pažangiose valstybėse kaip Didžioji Britanija, Suomija, Danija, Švedija ar net mūsų kaimynėje Estijoje taikoma jau maždaug dešimtmetį.
Dizaino edukacija galėtų būti specialiai įtraukta į kultūros paso edukacines veiklas ir mokymosi visą gyvenimą programas. Visuomenė turi būti apmokama suprasti dizaino platesnę nei tik estetinę vertę – bet ir ekologinę, ekonominę, socialinę pridėtinę vertę. Galiausiai, dizainas reikalingas paversti dabartinius skaitmeninius vadovėlius, kurie paruošti senoviniu PDF formatu, į pritaikytus planšetėms.
Komentaras parengtas pagal Silvos Lengvinienės pasisakymą kasmetiniame nacionaliniame kultūros forume „Kultūra ir gerovė” gruodžio 3 d.