Lapkritį Europos Komisija (EK) pateikė direktyvos projektą, numatantį bendras taisykles ir principus dėl minimalaus mėnesio atlyginimo (MMA) nustatymo ES valstybėse. Užtikrinti teisę į deramą MMA reikalavo Europos Parlamentas. Tai padaryti valstybių vadovai, ES institucijos įsipareigojo dar 2017 m. Geteborge, kur buvo patvirtintas Europos socialinių teisių ramstis.

Galiu pasirašyti po kiekvienu EK pirmininkės Ursulos von der Leyen žodžiu, kuri teigė: „Šiandienos pasiūlymas dėl deramo minimaliojo darbo užmokesčio yra svarbi žinia, kad darbuotojų orumo turi būti paisoma ir krizės metu. Matome, kad pernelyg didelei daliai žmonių dirbti nebeapsimoka. Darbuotojai turėtų turėti galimybę gauti deramą minimalųjį darbo užmokestį ir gyventi oriai“.

Prisipažinsiu: direktyvos projektas šiek tiek nuvylė, nors ir vertintinas kaip žingsnis nelygybės mažinimo kryptimi, laikantis bendrų standartų visoje ES.

Ar tai svarbu Lietuvai? Svarbu.

Lygiai taip svarbu rasti atsakymus į klausimus: kodėl darbdaviai (Lietuvoje) dažnai nenori suprasti, kam apskritai reikalingas MMA ir jo reguliavimas? Kodėl valstybė neišgali, o jei valdžia ir pritaria MMA didinimui, jis dažnai būna nuspalvintas politinėmis spalvomis? Kodėl profesinės sąjungos (Lietuvoje) nori labiau didinti MMA, bet derybose, jei tokios vyksta, dažniausiai lieka silpnąja puse?

Vis daugiau dirbančiųjų skursta

Net 10 procentų ES dirbančiųjų patiria skurdą. Ir tokių žmonių nuolat daugėja, didėja skurdas ir pajamų nelygybė visoje ES. Ilgametė tendencija. Gėdinga tendencija turtingiausioje pasaulio bendrijoje.

Ekonomikos nuosmukio laikotarpiais (kaip ir šiuo metu) minimalaus darbo užmokesčio reikšmė tampa dar svarbesnė. COVID-19 sukelta krizė ypač paveikė sektorius, kuriuose dirba daugiau mažą darbo užmokestį gaunančių darbuotojų, pavyzdžiui, mažmeninės prekybos, paslaugų srityse. Belieka priminti, kad dauguma (beveik 60 proc. visoje ES) minimalų darbo užmokestį gaunančių asmenų yra moterys.

Taigi šiuo metu nemenka dalis darbuotojų ES nėra apsaugoti deramu minimaliuoju darbo užmokesčiu.

Europos Komisija skelbia, kad daugumoje ES valstybių, kuriose minimalusis darbo užmokestis nustatomas teisės aktais (taip yra ir Lietuvoje), jis yra per mažas, palyginti su kitu darbo užmokesčiu. Arba per mažas, kad juo būtų užtikrintas orus pragyvenimas, net jei pastaraisiais metais MMA didėjo.

Beveik visose valstybėse narėse nacionalinis nustatytasis minimalusis darbo užmokestis yra mažesnis nei 60 proc. bruto („ant popieriaus) darbo užmokesčio medianos ir (arba) 50 proc. bruto vidutinio darbo užmokesčio.

Būtent šių skaičių, kaip privalomų rodiklių, EK direktyvos projekte ir nėra. Šių skaičių pasigenda ir Lietuvos profesinės sąjungos.

Europos Komisija priekaištauja Lietuvai?

Oj, ne, Lietuvos MMA „popieriuje“ (sujungus mokesčius ir didžiąją dalį mokesčių priskyrus darbuotojui) tarp visų ES valstybių atrodo pakankamai gerai. EK atstovų teigimu, šiuo metu Lietuvoje nustatytas 607 eurų MMA yra net 12 pagal dydį tarp ES valstybių.

Deja, realios pajamos („į rankas“) nėra tokios jau džiuginančios. Ir todėl suprantamas profesinių sąjungų siūlymas MMA vertinti ne pagal bruto (kaip siūlo EK), o pagal neto reikšmę. Tai yra pagal realias pajamas, kurios patenka į darbuotojo piniginę.

Taigi bruto ar neto – svarbus klausimas.

Svarbu ir tai, kad visa informacija ir statistika, MMA nustatymo principai ir kriterijai turi būti vieningi visoje ES. Kad visose valstybėse būtų vienodai (pagal vienodą metodiką) vertinama MMA perkamoji galia, bendras darbo užmokesčio lygis ir jo pasiskirstymas, darbo užmokesčio vidurkio didėjimas, darbo našumo pokyčiai. To ir siekiama šia direktyva.

Lietuvoje neseniai nuskambėjo verslo atstovų siūlymas jaunimui mokėti mažesnį MMA. Tokia galimybė numatyta ir EK pasiūlytame direktyvos projekte.

Manau, kad tokios nuostatos įgyvendinimas būtų ir neteisingas jaunimo atžvilgiu, ir žalingas valstybei. MMA Lietuvoje ir taip nėra didelis. Dar jį diferencijuoti pagal amžių? Pastūmėti jaunimą geresnio gyvenimo ieškoti svetur?

Lietuvai tai netinka. Priminsiu ir tai, kad pagal Darbo kodeksą Lietuvoje MMA mokamas tik už nekvalifikuotą darbą.

Trišalė taryba – dar ne kolektyvinės derybos

Šiuo metu 21 ES šalyje (taip pat ir Lietuvoje) MMA nustatomas valdžios teisės aktais, o šešiose narėse (Danijoje, Italijoje, Kipre, Austrijoje, Suomijoje ir Švedijoje) dėl MMA dydžio pasirašomos kolektyvinės sutartys – derasi darbdaviai ir darbuotojai.

Nors direktyva palieka galimybę valstybėms narėms pačioms apsispręsti, kaip nustatyti MMA, tačiau numato priemones skatinti kolektyvines derybas.

Nustatyta, kad valstybėse, kur kolektyvinių derybų apimtis didesnė, fiksuojamas žemesnis mažai uždirbančiųjų skaičius bei mažesnė pajamų nelygybė.

Direktyva reikalaus, kad valstybės, kuriose į kolektyvinių derybų aprėptį nepatenka bent 70 proc. darbuotojų, numatytų kolektyvinių derybų sistemą ir parengtų kolektyvinių derybų skatinimo veiksmų planą. Veiksmų planas būtų skelbiamas viešai ir apie jį pranešama Europos Komisijai.

Lietuvoje socialinis dialogas dėl MMA vyksta Trišalėje taryboje, kuri kasmet iki birželio 15 d. privalo pateikti Vyriausybei savo išvadas dėl MMA didinimo. Tačiau tai nereiškia, kad nereikia tarpšakinių, šakinių, darbdavio ar darbovietės lygio kolektyvinių derybų dėl MMA.

Deja, bet Lietuvoje kolektyvinėse derybose atstovaujama vos 8 procentai dirbančiųjų. Todėl sunku įgyvendinti Darbo kodekse numatytą galimybę susitarti dėl didesnio MMA lyginant su Vyriausybės nustatytu.

Dėl EK pasiūlytos direktyvos projekto taip pat vyks derybos tarp Europos Parlamento, Europos Vadovų Tarybos ir Europos Komisijos. Tikiuosi, kad bus išgirsta ir socialinių partnerių nuomonė. Taip pat, kad po nelengvų derybų direktyva realiai padės valstybėms spręsti minimalių atlyginimų problemą. To pagaliau reikia ne valstybėms, o mažas pajamas uždirbantiems žmonėms.