Bet jeigu niekas nerašo, tai aš pabandysiu.
Kadangi tema – apie juos, senukus, tai ir teksto pavadinimą pasiskolinau iš seno, bet garsaus filmo, kurio jaunesni kaip 40 metų turbūt neprisimena, bet rekomenduoju pažiūrėti, nes tai nesenstantis kino šedevras: „They Shoot Horses, Don't They?“ 1969 metais sukurtas Sydney Pollacko filmas pas mus rodytas sovietmečio laikais, todėl cenzūra savaip patvarkė pavadinimą: „Nuvarytus arklius nušauna, ar ne?“
„Oskaru“ apdovanotas filmas – apie jaunus ir gražius žmones, kurie dėl pinigų dalyvauja beprotiškame šokių maratone. Jie šoka, kol viskas baigiasi. Ir baigiasi blogai. Žiūrovui ši psichodrama su gražuole Jane Fonda išspaudžia ašarą ne tik todėl, kad finalas – tragiškas. Filme maratono dalyviai ir žiūrovai nė nepastebi tragedijos. Visi šoka toliau. Baisumas slypi būtent čia.
Savo teksto pavadinime „nuvarytus“ pakeičiau „kovydiniais“. Jų niekas nenušauna. Tiesiog pamiršta ir tiek. Nes tai daugiau ar mažiau tas pats. Arklius pakeičiau „seniais“. Kodėl ne „senukais“? Todėl, kad skamba pernelyg idiliškai. Pernelyg apgaulingai. Kvepia šeimyninės biurokratijos žodynu. Galų gale, yra sèniai ir yra senukai. Jeigu aš paklausčiau jaunų ir vidutinio amžiaus skaitytojų, kuo jie ateityje norėtų tapti – seniais ar senukais, jie, manau, rinktųsi antrąjį variantą. Aš irgi rinkčiausi antrąjį.
O dabar apsižvalgykime aplinkui – ko savo aplinkose turime: senių ar senukų? Ir nuspręskime: nuo ko tai priklauso? Dabartinė medicinos technika daro protezavimo stebuklus. Protezuoja viską: dantis, sąnarius, širdies vožtuvą, klausos ir kitus organus. Sėkmingai pratęsia biologinę egzistenciją nutolindama mirtį, kuri šiaip ar taip jau nelabai tolima. Neprotezuoja tik jausmų, todėl neurologas Sigmundas Freudas šioje vietoje tik gaižiai nusišieptų. Daktaras Sigmundas tvirtina, kad absoliutus mirties antipodas yra ne klubo protezas, o meilė. Galbūt todėl kai kurie invalido vežimėlyje gyvenantys jaučiasi labiau nutolę nuo mirties negu vaikščiojantys.
Požiūris į juos – kam senius, kam senukus, idealiai atsiskleidė būtent dabar, užslinkus pandemijai. Anksčiau buvo senukai, dabar tapo kovydiniais seniais. Viena ponia man įnirtingai dėstė, kad siaubingoje Italijos mirčių statistikoje viskas yra normalu – miršta senukai. Atsiprašau – sèniai. Jeigu tau 75 ir daugiau, vadinasi, jau ir esi filmo „They Shoot Old Man, Don’t They“ herojus. Pradingsi kovidinės statistikos šokių maratone, ir niekas net nepastebės.
Neseniai šia tema kalbėjau su žinomu Italijos psichiatru, profesoriumi Massimo di Giannantonio. Aš jo paklausiau, kurios amžiaus grupės psichinė sveikata pandemijos metu nukentėjo labiausiai. Psichiatras atsakė: „Be jokių abejonių – pagyvenę žmonės. Ką reiškia socialinė izoliacija aštuoniasdešimtmečiams? Tai kone absoliutus bendravimo terpės praradimas, staigus kognityvinės galios nusilpimas, gili depresija. Galiausiai toks žmogus praranda norą gyventi“.
Kitaip tariant: nebūtinai jie mirs nuo kovydo ar įsisenėjusių patologijų. Galimas daiktas, mirs kaip asmenybės. Vokiečių sociologas, filosofas Maxas Weberis apie tai jau seniai kalbėjo: „Anksčiau senukai mirdavo pasisotinę gyvenimu, o šiandien jie miršta pervargę nuo gyvenimo.“
Ar tai labai blogai? Žiūrint koks požiūris. Italija – Europos šalis, kuri bene labiausiai myli savo senukus. Jos prezidentas Sergio Mattarella labai aiškiai išsakė savo nuomonę: „Pandemijos metu buvome vienos kartos mirties liudininkai. Ši mūsų visuomenės karta atstatė šalį pokario metais, sukūrė „ekonomikos bumo“ stebuklą.“ Prezidentas sako: šalis turi būti dėkinga savo senukams, nes jie kažką neblogo nuveikė.
Gal ir mes, kaip tie jausmingi, empatiški pietiečiai, turėtume jausti dėkingumą gimusiems prieš 75-80 metų? O gal atvirkščiai: gal jie mums turėtų būti dėkingi už tai, kad mes jiems mokame pensijas už jų nelabai aiškius darbus LTSR? Aš nežinau, ar mūsų Prezidentas šia tema kažką sakė. Gal sakė. O gal ir ne. Bet kuriuo atveju, tai labai sudėtinga tema. Pats paprasčiausiai būdas su ja susitvarkyti: nepastebėti. Nematyti.
Šia nejaukia tema neseniai skaičiau tris naujienas. Viena nuostabi, kita – keista, trečioji – egzotiška. Pradedame nuo nuostabos: Italijos ekonomikos naujienų portale „money.it“ pasirodė analitinis straipsnis pavadinimu „Ekonominė krizė: kuri Europos valstybė nukentėjo mažiausiai ir kodėl?“ Na, spėjame iš trijų kartų – kuri? Liuksemburgas? Danija? Vokietija? Atsakymas: su vos 2,2% sumenkusiu BVP, su kredito reitingu, kuris jau pasivijo Japoniją, čempionė yra „Lituania“ – Lietuva. Aplodismentai stovint!
Antroji naujiena – keista. Mažiausiai kovydinės krizės pažeistoje ekonomikoje veikiantys Klaipėdos „Carito“ globos namai šaukiasi pagalbos, nes šiuo metu senukus prižiūri tik viena bendrosios praktikos slaugytoja. Be poilsio. Patys suprantate – jie ten tapo seniais. Kita vertus, ši naujiena dvigubai keista, nes mažiausiai sumažėjusio BVP šalyje empatijos trūkumo nesijaučia. Reikia išgelbėti kankinamus šunis? Geras darbas. Influenceriai dirba. Dabar turbūt teks pagalvoti apie apkrėstas audines. Ir tai irgi bus geras, feisbukuomenei nuoširdžiai rūpintis darbas. Nes imkite ir pažiūrėkite į nuotraukas – vargšų žvėrelių snukučiai tokie nelaimingi.
Trečioji – pandeminės egzotikos kupina žinia. Išrastas „apsikabinimų kambarys“! Jame vyksta stebuklingas pokytis: kovydiniai sèniai tampa laimingais senukais! Šiaurės Italijos globos namų pacientai jau keletas mėnesių kaip savo artimuosius gali matyti ir girdėti nebent mobilaus telefono ar planšetės ekrane.
Bet to neužtenka, jeigu norime, kad sèniai taptų senukais: jiems reikia ketvirtojo juslių sistemos elemento – lytėjimo. Žinoma, supaprastinus jį galima pavadinti apsičiupinėjimu, bet senukams jo reikia, ir šito dalyko neįmanoma techniškai protezuoti, kaip, tarkime, regėjimo ar klausos.
Pasimatymų kambaryje buvo įrengta minkšto celofano siena ir plastikinės rankovės iš dviejų pusių. Lankytojas ir globotinis, sukišę rankas į plastiką, gali vienas kitą liesti, apkabinti, pačiupinėti, bendravimas vyksta per mikrofoną ir ausines. Nieko sudėtingo, nieko gudraus. Viso labo – mažas koronos Kalėdų stebuklas!
Sekite autorių jo feisbuko paskyroje!