Tai noras atsipalaiduoti ir nematyti visko, kas vyksta aplinkui ir džiuginti save brangiais pirkiniais. Tik taip elgiasi ne tik eiliniai piliečiai. Nueinanti vyriausybė atsiraitojo rankoves, nes reikia išdalinti milžiniškus skolintų eurų aruodus. Cinizmas mūsų politikoje tapo populiariausia preke, kuri perkama ir parduodama nesiderant ir netgi be nuolaidos. Niekas neskaičiuoja eurų, kai reikia ištaškyti svetimus milijonus.
Į kairę ir dešinę dalinamų eurų upeliai turi būti kuo sraunesnis, kad, tikėtina, niekas nepastebėtų ir srovelių, kurios tyliai čiurlena ten, kur reikia pilančiam vandenį. VŽ rašo, kad mūsų valdžia, dalindama pinigus, sugebėjo pasiekti stulbinantį efektyvumą, kurio net su mikroskopu nerasi kitose srityse.
Ekonomikos ir inovacijų ministerija, keičiantis valdžiai, regis, visiškai atsipalaidavo ir veiklą vykdo ne tik formaliai, bet ir aplaidžiai. Institucija pretenduoja į absurdiškiausius rekordus: pastarasis Lietuvos verslo paramos agentūros (LVPA) skelbtas kvietimas „Smart FDI“ truko neįtikimai trumpą laiką – maždaug 80 minučių, ir buvo sustabdytas pusantro karto viršijus priemonės biudžetą.
Priemonės „COVID-19 produktai LT“ kvietimas paskelbtas spalio 28 d. ir sustabdytas spalio 29 d. – į numatytus 31 mln. Eur pretenduoja projektų už 38 mln. Eur. (Citatos pabaiga).
Tačiau ties dešimtimis milijonų sustoti neketinama. Juk bendri įsipareigojimai virš milijardo ir juos dar galima spėti išdalinti. Išeinančius tarsi vidinė pragaro liepsna degina noras sudėti parašus ir kad skolinti eurai kuo greičiau išplauktų į teisingų įmonių sąskaitas. Ar jos to vertos ir ar šie milijonai atneš nors kokią naudą visuomenei? Tokios smulkmenos nejaudina nieko.
Delfi rašo, kad šiuo metu pagal naujas ir patvirtintas vadinamojo „Ateities ekonomikos DNR“ plano koncepcijas sudaryta sutarčių už 125,15 mln. eurų, trečiadienį Seimo Biudžeto ir finansų komiteto posėdyje pranešė finansų viceministrė Loreta Maskaliovienė.
Bendrai, nuo liepos 1 iki spalio 31 dienos investuota 790,2 mln. eurų (13,5 proc. nuo viso DNR plano), dar 5,421 eurų (94 proc.) finansavimas skirtas, o likę 365,9 euro (6 proc.) dar planuojama.
L. Maskaliovienė posėdyje sakė, kad Vyriausybės nutarimais šiuo metu prisiimta įsipareigojimų už 1,3 mlrd. eurų. (Citatos pabaiga).
Per pirmą pandemijos bangą pinigai plaukė įmonių palaikymui ir tą buvo galima suprasti ir netgi klaidas atleisti, nes niekas nežinojo nei kas laukia, nei kokios galimos pasekmės. Dabar tai panašiau ne į ekonomikos gaivinimą, o atskirų interesų grupių poreikių patenkinimą – savotiškas kalėdines dovanas, tik tos dovanos apmokamos svetimais pinigais. Niekas manęs, mokesčių mokėtojo, neklausia, ar aš tikrai noriu atiduoti savo (ES paramos pinigai tai nėra dovana, kurią gali pasiimti gudresnis, o skirti bendram visuomenės gėriui) dalinti šiuos milijonus taip, kad jie nekurtų jokios vertės.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, nes panašus elgesys jau tampa politine norma. Taip pergalę mėgino nusipirkti Seimą apleidusio Gedimino Kirkilo vyriausybė, kuri taip pat visomis išgalėmis taškė visų mūsų pinigus, nors ant premjero stalo gulėjo Finansų ministerijos analizė, kad krizė praktiškai neišvengiama. Ar tokios smulkmenos galėjo sustabdyti tikrą politiką, ištiesusį rankas į niekieno, tai yra mokesčių mokėtojų, milijonus ir milijardus?
Klausimo, „kokia iš tų išdalintų milijardų bus nauda man, eiliniam mokesčių mokėtojui“, net nesivarginu užduoti. Valdžia visada žino geriau ko man reikia ir kokius mokesčius man padidinti. Jei galima dešimtis milijonų eurų išdalinti per 80 minučių, tai milijardui ištaškyti užteks pusdienio. Tik mokėti paskolas reikės kelioms kartoms. Tiesa, patiems dalintojams tai jau nebeįdomu. Čia gi ne jų kišenė ir ne jų galvos skausmas.
Kokia išeitis išvengiant viso šio chaoso? Tiesiog neskubėti. Suprantu, kad rinkimai ir norisi valdžios perėmėjams palikti tuščius lovius, bet gal dar liko ir praktikoje šiokio tokio visuomenės intereso ir kelio į Gerovės valstybę. Tikiuosi bent jau teoriškai. Kol kas vertybės pakrikę – į politiką einama ne tam, kad būtų galima įgyvendinti savo ambicijas, kaip sako klasikai, „įrašyti savo vardą į istorijos vadovėlius“ ir laukti, kad tada natūraliai ateis asmeninė gerovė ir klestėjimas. Šiandien ambicijos baigiasi ties asmenine gerove. Visa kita neįdomu.
Čia nepadės jokios tarnybos ir auditai. Tam reikia tiesiog kito mentaliteto.