Vakcinos pakeliui. Bet jos bus tik rytoj ar poryt. Pandemijos laikais pasaulis, kaip niekada, tapo itin nuotolinis ir virtualus. Krikščioniška pasaulio pusė per daugelį šimtmečių turės pirmąsias virtualias Šv. Kalėdas. Prie nuotolinio ir virtualaus gyvenimo prisitaiko visos žmonijos veiklos sritys. Ekonomika, kultūra, tautos ir žmonės. Taip pat ir politika. Vienur greičiau, kitur lėčiau. Bet prisitaiko.

Valstybių vadovai – prezidentai ir premjerai – dažniau susitinka virtualiai nei fiziškai. Vis labiau plečiasi reali e.valdžia. Turime virtualias vyriausybes, virtualius parlamentus ir virtualią vietos valdžią.

Virtuali ir nuotolinė veikla jau tapo beveik rutina ir yra beveik visur. Tikėtina, kad laikinai. Bet tik tikėtina. Kad nuotolinė veikla turėtų mažiau kliuvinių, daugelis atsinaujina savo kompiuterius ar telefonus. Ar ir tą, ir tą. Įrengia namų biurus. Gal per skambiai. Tebūnie – darbo vietas namuose. Visais atvejais sąlygas diktuoja pandemijos kreivė. Taip pat diktuoja jos valdymui pasirinkti karantinai, izoliacijos ir saviizoliacijos.

Lietuva turi kažkokį pasąmoninį sindromą būti pirmaujančia. Asmeninio ir socialinio gyvenimo virtualizacija yra tas laukas, kur irgi norėtume būti jei ne pavyzdžiu kitiems, tai bent neatsilikti toli nuo pirmaujančių.

Gal kai kur sekasi visai neblogai. Pavyzdžiui, nuotolinis mokymas ir studijos. Arba gana greitas dalies verslo perėjimas į virtualų pasaulį.

Kur mažiau sekasi – tai politikos laukas. Ir pirmiausia, ko gero, čia konservatyviausia institucija yra Seimas. Negali sakyti, kad Seimas neatsivėrė piliečiams. Priešingai. Pastaraisiais metais jame įvyko daug teigiamų pokyčių. Pirmiausia viešumo ir atvirumo požiūriu.

Kur mažiau sekasi – tai politikos laukas. Ir pirmiausia, ko gero, čia konservatyviausia institucija yra Seimas.
Antai, beveik visi ir beveik visų formalių Seimo struktūrų posėdžiai yra vieši ir virtualioje erdvėje nuolat ir gyvai matomi. Komitetų, komisijų ar net Seimo valdybos. Frakcijos dar tebeturi diskreciją posėdžiauti neviešai. Ir čia yra logiškas sprendimas.

Politikoje, nors ji pagal apibrėžimą yra viešųjų reikalų tvarkymas, kaip ir paprastų žmonių gyvenimuose, turi būti šiek tiek privatumo. Tad frakcijos yra savotiška privatumo erdvė Seime.

Tačiau darbui pandemijos sąlygomis Seimui prisitaikyti sekėsi sunkiai. Pirmiausia, jos pradžioje Seimas nelabai žinojo, kaip veikti ir ką veikti. Iniciatyvą suvaldyti pandemiją visiškai į savo rankas perėmė Vyriausybė.

Seimas tuomet iš esmės tik tvirtino ministrų kabineto sprendimus. Kaip turi veikti Seimas ekstremaliomis sąlygomis, nelabai suvokė nei pozicija, nei opozicija. Kad yra toks reiškinys kaip parlamentinė kontrolė, Seimas, panašu, tuomet visai pamiršo.

Nors, pavyzdžiui, A. Merkel reguliariai kalbėjosi ir diskutavo Bundestage dėl pandemijos valdymo. Premjeras S. Skvernelis kažkaip fragmentiškai bendravo su Seimu, o ir pats Seimas tokios diskusijos iš premjero nelabai prašė.

Liūdniau yra kita. Kad nelabai atsirado naujas Seimo modus operandi pandemijos laikams ir/ ar galimų kitų ekstremalių situacijų atvejams. Keli žingsneliai buvo padaryti. Tarp jų – nuotoliniai posėdžiai komitetuose. Bet nuotolinių plenarinių posėdžių mechanizmo nėra iki šiol. Taip pat nėra taisyklių ir mechanizmų, kaip priimti sprendimus ir balsuoti virtualiai.

Liūdniau yra kita. Kad nelabai atsirado naujas Seimo modus operandi pandemijos laikams ir/ ar galimų kitų ekstremalių situacijų atvejams.

Antrosios pandemijos metu tiek buvusio, 12-ojo, tiek dabartinio, 13-ojo, Seimo nariai kartas nuo karto pastebi, kad antrosios bangos cunamį sąlygojo ir visuomenės atsipalaidavimas matant gana veiksmingą pavasarinio COVID-19 protrūkio suvaldymą. Neabejotinai, klaidų sąrašas ir tuomet nebūtų trumpas. Jame – testų, apsaugos priemonių trūkumas, susirgimų protrūkiai sveikatos priežiūros įstaigose, ne itin skaidrūs ir kartais per brangūs viešieji pirkimai ir kita. Bet tarp tų atsipalaidavusių tikrai buvo ir Seimas.

Kaip elgėsi tuo pat metu kitų šalių parlamentai, tai pavyzdžių surasti nėra sunku. Tik vienas pavyzdys iš daugelio galimų.

Jungtinės Karalystės Bendruomenių rūmai dar kovo mėnesį (beveik tuo pat metu, kai Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas) ir vos per porą dienų priėmė papildomus teisės aktus, reguliuojančius paties parlamento darbą. Jie numatė neesminės veiklos atsisakymą, viešųjų renginių apribojimą ir panašiai. Po mėnesio parlamento Procedūrų komitetas parengė specialų pranešimą „Procedūros koronaviruso apribojimų sąlygomis: pasiūlymai dalyvauti nuotoliniu būdu“. Šiame 27 puslapių dokumente buvo detaliai išdėstyti hibridinio dalyvavimo parlamento veikloje siūlymai, įskaitant ir nuotolinio balsavimo organizavimą.

2020 m. balandžio 22 d. pirmą kartą per savo 700 metų istoriją Bendruomenių rūmai posėdžiavo hibridiniu būdu, tai yra iki 120 jų narių galėjo svarstymuose dalyvauti virtualiai, o 50 jų buvo parlamento salėje. Bendruomenių rūmų pirmininkas Lindsay Hoyle taip komentavo šį žingsnį: „Inicijuodami hibridinį sprendimą su žingsniais link visiškai virtualaus Parlamento, mes suteikiame [parlamento -A.K.] nariams galimybę būti arti savo bendruomenių, kai jie tęsia savo svarbų darbą atidžiai prižiūrėdami vyriausybę“.

Gegužės 12 d. Bendruomenių rūmuose įvyko ir pirmasis virtualus balsavimas. Beje, čia kalbame apie Jungtinę Karalystę, kuri politikoms naujovėms yra itin konservatyvi. Vietoj jų viršų paprastai ima tradicija. Bet pandemijos laikais ir ten būtinos ir privalomos naujovės atsiranda greitai.

Gegužės 12 d. Bendruomenių rūmuose įvyko ir pirmasis virtualus balsavimas. Beje, čia kalbame apie Jungtinę Karalystę, kuri politikoms naujovėms yra itin konservatyvi. Vietoj jų viršų paprastai ima tradicija. Bet pandemijos laikais ir ten būtinos ir privalomos naujovės atsiranda greitai.

Dar vienas pavyzdys trumpai. Kovo mėnesio pabaigoje Europos parlamento pirmininkas Davidas Sassoli kalbėjo maždaug taip, kad Europos Parlamentas (EP) turi išlikti atviras, o virusas negali sužlugdyti demokratijos.

Tuo pat metu jis ragino šalis nares išlaikyti veiksmingus parlamentus, kurie veikia kritinėmis situacijomis, o patį parlamentų funkcionavimo klausimą įtraukti į valstybių narių darbotvarkę. Lygiagrečiai Europos Parlamento biuras priėmė precedento neturintį sprendimą numatyti nuotolinį balsavimą per neeilinę plenarinę sesiją kovo 26 d., kad būtų galima greitai priimti ES teisės aktus kovojant su COVID-19 pandemijos socialinėmis ir ekonominėmis pasekmėmis.

Nuotolinis balsavimas ne tik atsirado Europos parlamente ar Jungtinės Karalystės Bendruomenių rūmuose pandemijos poveikyje. Toje pačioje Europos Sąjungoje rastume šalių, kur toks balsavimas įvestas dar net horizonte nesimatant dabartinės pandemijos krizės. Pavyzdžiui, balsuoti nuotoliniu būdu galima abiejuose Ispanijos parlamento rūmuose: Deputatų rūmuose – nuo 2011 m., o Senato – nuo 2013 m.

Šiame kontekste vertėtų užduoti ne retorinį klausimą, o kur panašūs Seimo dokumentai ir statuto pataisos, kad jo nariai ir toliau išlaikytų ryšį su rinkėjais ir tuo pat metu atliktų Vyriausybės veiksmų priežiūrą? Virtualiai. Kitaip tariant, galėtų posėdžiauti ir balsuoti nuotoliniu būdu. Gal kažką praleidome ir kažko nepastebėjome.

Bet veikiausiai čia turime nepadarytą namų darbą ir neišmoktą pamoką. O gal mes esame konservatyvesni nei britai. Vargu, veikiau žioplesni...., nes dabar galbūt galėsime paskelbti Seimą COVID-19 protrūkio židiniu. Su Seimo pirmininke priešakyje. Nors laikas spaudžia Seimą dirbti neeilinius darbus. Ant nosies naujos Vyriausybės formavimas. Tik kol kas su tam pritaikytomis taisyklėmis veikti ekstremaliomis sąlygomis problemų daugoka.

Tad trumpai. Virtualus Seimas yra ne tik misija įmanoma, bet tai yra misija būtina. Ir kuo greičiau, tuo geriau. Gal kaip nors čia pasivysime 21-ojo amžiaus parlamentų traukinį.