Akivaizdžiausi pavyzdžiai susiję su socialine medija, kurioje nuomonės formuotojai ir turinio kūrėjai aktyviai kuria savo karjerą ir augina populiarumą, o didėjant jų sekėjų skaičiui ir sulaukiamam dėmesiui, jie stebimi dar akyliau. Jie kopia į olimpą, tampa vis populiaresni, plečia savo verslo sritį, kol galiausiai būna viešai paskleidžiamas smerktinas jų praeities fragmentas ar imta kalbėti apie tam tikrą jų elgesį ar pasisakymą. Jei apie tai pradeda šnekėti itin didelis ratas žmonių ir prisideda žiniasklaida – dažniausiai pareiškiama, kad toks asmuo yra cancelled (atšauktas) ir be galimybės pasitaisyti vyksta jo ištrėmimas iš socialinės bendruomenės.
Socialinės medijos atveju, tai masinis atsekimas ir ignoravimas, siekiant karjeros sužlugdymo. Korporacijos ar prekinio ženklo atveju tai gali būti masinis produkcijos boikotas, o politiko – raginimas neatiduoti už jį savo balso, neskirti į aukštesnį politinį postą. Tai šiuolaikinė egzekucija, kuri nukerta galvą ir nebesirūpina tavo palaikais.
Socialiniuose tinkluose vartotojų itin daug, todėl jie puikiai tinka ne tik konspiracinių teorijų eksploatavimui, bet ir masiniam pasmerkimui. Kiekvienas mūsų turime prieigą prie visai nepažįstamų žmonių ir galime be didelių pastangų drauge susitelkti. Kartais tai būtų realus išaiškintas nusikaltimas, kaip kad nutiko su „Grigeo“ nuotekomis Klaipėdoje, o kartais gan miglotas reputacijos šešėlis, kuris auga dėl masinės sklaidos, o ne realaus pagrįstumo.
Mes norime teisti ir vertinti, o socialinė medija tam suteikia derlingą dirvą. Jaučiamės galingi, kai galime nuspręsti, kam leidžiama socialiai egzistuoti, o kam ne. Tai moralinė policija, kuri ne tik kelia aukštesnius standartus viešiems asmenims ar reikalauja daugiau skaidrumo, bet veidrodiniu principu leidžia keršyti tiems, kuriems slapta pavydime sėkmės arba kurių raiškos būdams, elgesiui ar gyvenimo būdui tiesiog nepritariame. Galbūt tiesiog trukdo jų tatuiruotės, seksualinė orientacija ar per ryški lūpdažio spalva?
Socialines egzekucijas stipriai paspartina ir žiniasklaidos, ir įžymių žmonių įsikišimas – jei vyraujanti masės nuomonė dar galėjo kelti klausimų dėl tam tikro pasmerkimo legitimumo, apie tai prabilus populiariems žmonėms ar žiniasklaidai, abejonių nebelieka. Dienraščiai įrėmina vyraujantį diskursą savo antraštėse ir padeda paskutinį parašą ant mirties bausmės nuosprendžio.
Stebint iš šalies, cancel culture paplitimas kelia itin daug klausimų. Kur slepiasi ta slidi riba tarp aukštesnių standartų, skaidrumo reikalavimo ir paprasčiausio susidorojimo, ignoruojant nekaltumo prezumpciją ar galimybę pasitaisyti? Ar griežtesnės bausmės mažina recidyvo tikimybę? Ar kažką atšaukiant tikrai rūpinamasi teisingumo paieškomis, o gal pasinaudojama galimybe išlieti tulžį ant nepatinkančių veikėjų? Kur baigiasi kritika ir prasideda atšaukimas?
Prie šių klausimų mane dar kartą sugrąžino konservatorės Gintarės Skaistės kandidatūros kėlimas į būsimos Vyriausybės finansų ministrus, kuri sukėlė daug neigiamų reakcijų viešojoje erdvėje dėl žinomos aplinkybės, jog politikė prieš septynerius metus vairavo automobilį būdama neblaivi. Taip, ji padarė nusikaltimą, už kurį turėjo atlikti bausmę, sumokėdama piniginę baudą ir metus neturėdama teisės sėsti už vairo. Ar tokie įvykiai puošia reputaciją? Žinoma, kad ne.
Bet vertindami (jei jau jaučiamės turintys tam teisę) kitą žmogų, ar galime daryti išvadas, remdamiesi vienu įvykiu? Ar kiekvieną mūsų apibrėžia tik ryškiausios mūsų klaidos ir niekas daugiau? Ar ieškodami tobulų žmonių kartais neišsirenkame tų, kurie geriausiai moka viską nuslėpti?
Net geriau už padarytas klaidas asmenybę nusako reakcija į jas. Neieškant pateisinimų ar tikinimo, kad tai, kas nutiko, nebuvo blogai, bet užduodant tokius klausimus: ar tai buvo bandoma nuslėpti? Ar buvo prisiimta atsakomybė už savo veiksmus? Ar buvo atlikta teismo paskirta bausmė nusikaltimo atveju? Ar toks elgesys pasikartojo? Kada tai įvyko? Į visus šiuos klausimus mes atsakymus turime ir jie yra sudedamoji tam tikro įvykio ar aplinkybės dalis, kurios neturėtume ignoruoti.
Galiausiai, gebėjimą atlikti profesines pareigas apsprendžia ir kiti kriterijai, susiję su kompetencija ir patirtimi. Tai, kad Gintarė Skaistė jau antrą kadenciją yra Seimo narė, turinti ekonomistės išsilavinimą, socialinių mokslų daktarės laipsnį ir sistemingai dirbusi šioje srityje nėra tik paraštiniai faktai, tad vertinant jos kandidatūrą, tai nėra vien supaprastinta dilema, ar vairuoti išgėrus yra daugiau ar mažiau blogai. Ar tikrai nusikaltęs ar klaidą padaręs žmogus, nepaisant to nusikaltimo ar klaidos rimtumo, turi būti automatiškai cancelled be teisės pasitaisyti, mokytis iš tų klaidų, nepaisant jokių senaties terminų? Ar žmonių išreikštas pasitikėjimas, kuris Gintarei Skaistei padėjo laimėti politinę kovą vienmandatėje prieš patį Aurelijų Verygą, nieko nereiškia?
Žmonės nėra vien baltos arba juodos figūros šachmatų lentoje, tad užklijuoti gero arba blogo etiketę yra kiek per paprasta. Poliarizuojanti visuomenę cancel culture pavojinga ne todėl, kad kalba garsiai ir kelia aukštesnius reikalavimus, bet todėl, kad dažnu atveju neįsileidžia diskusijos ir nusprendžia, kas ko vertas, prieš pradedant klausytis. Ir tai nebūtinai auklėja visuomenę ir skatina jos moralumą, bet veikiau verčia bijoti ne pačių klaidų ar susimovimų, bet to, kas nutiks, jei tave pagaus ir išaiškins.
Kritika, išsiskiriančios nuomonės ir vertinimai yra natūrali demokratijos dalis, kuri skatina diskusijas ir kelia svarbius klausimus apie tradicijų ir inovacijų santykį bei padeda išsirinkti tautos atstovus ir vertinti jų darbą. Bet galinga cancel culture uždaro visas duris, teisia ir nesiklauso. Ar tikrai tokios politikos norime? Nes ne tik politikai, bet ir kiekvienas mūsų ją formuojame.