Viena vertus – galima tai suprati, nes jokie R. Karbauskio ar A. Guogos piruetai nė iš tolo neprilygs tam cirkui, kuris dabar vyksta Kapitolijuje.
O tai panašu į kolektyvinį išprotėjimą, kuris šiuo metu yra apėmęs D. Trumpo artimiausių sąjungininkų ir ištikimiausių gerbėjų ratą savo dydžiu yra kone beprecedentis, tačiau dar keisčiau yra tai, kad šio kulto apraiškos ne tik rado kelią į Lietuvą, bet ir užtiko čia visai gyvybingą terpę bujoti.
Palikime JAV reikalus patiems amerikiečiams, jie jau patys išsikuops savo kiemą. Tačiau kai kurių lietuvių ryžtas kryžiumi gulti už savo favoritą rinkimuose kitąpus pasaulio įgauna liguisto fanatizmo bruožų, kuomet net abejoti svarbiausios Lietuvos strateginės partnerės stabilumu ir politiniu legitimumu pasidaro priimtina.
Dar keisčiau tai atrodo, kuomet tokią reakciją išprovokuoja nuosaikaus centristo J. Bideno pergalė. Neturiu didelių simpatijų nė vienam kandidatui, todėl čia nerasite nė vienos panegirikos J. Bidenui. Tiesiog manau, kad stabilumą ir nuosaikumą tarptautinėje erdvėje akcentuojantis lyderis veikiausiai bus naudingesnis Lietuvai tarptautinėje arenoje.
Norėčiau pabrėžti, kad šis tekstas nėra skirtas žmonėms, kurie dėl įvairių priežasčių simpatizuoja D. Trumpui, tačiau orientuojasi realybėje ir geba ne tik pripažinti rezultatus, kai jie tampa akivaizdūs, bet ir gali pasamprotauti apie jų priežastis.
Ne, šis tekstas dedikuojamas tiems, kurie pasiryžę kristi ant žemės prie kasos parduotuvėje ir spardytis bei kriokti tol, kol pasaulis galiausiai pripažins jų dievuko pergalę. Iš kur toks, sakyčiau, religinis atsidavimas kulto lyderiui?
Todėl, kad „trumpizmas“ turi visus būtinus eilinio religinio kulto bruožus, o kultai gyvuoja visame pasaulyje tik dėl to, kad jų taktikos nors ir yra gana primityvios, tačiau puikiai tinka lengvatikiams medžioti. Būtent šiuo aspektu ir paanalizuokime plačiau.
Kaip ir bet kuris kitas kultas, „trumpizmas“ suteikia prasmę pasimetusiems žmonėms, kurie dažnai dėl objektyvių priežasčių nesijaučia laimingi. D. Trumpas įprasmina jų kančią ir pirštu parodo, kas dėl to kaltas. Ar tai būtų meksikiečiai, migrantų karavanas, žydai, komunistai, „AntiFa“ ar kinai, o kartais ir visi kartu sudėjus. Aišku, jei dėl tavo nesėkmių kalti pasidaro visi iš eilės aplink tave, galbūt tikrosios priežastys slypi viduje? Bet pripažinti, kad kažkas nepavyko ar dėl kažko klydai nėra lengva, o tam, kad galėtum save kaltinti reikia gebėti bent minimaliai kritiškai į save pažiūrėti.
Į akis taip pat krenta ištikimiausių „trumpistų“ Lietuvoje retorika, kur itin dažnai naudojamos frazės apie „egzistencinę kovą“, „civilizacinį mūšį“ ir kovą tarp „gėrio ir blogio“. Ne, tai nėra rinkimai dėl šalies politinės krypties, kur diskutuojama dėl mokesčių ar užsienio reikalų. Tai yra žūtbūtinė kova, kur vienoje pusėje yra neklystantis šviesą ir gėrį nešantis lyderis, o kitoje – velniui parsidavusi blogio imperija. Juk su velniu nesiginčijama dėl tarifų, su velniu – kovojama.
Nesuklyskite – šie žmonės kariauja pačia tikriausia ta žodžio prasme. Jie yra amžiname tiesos kryžiaus žygyje prieš šėtoniškus liberastų kėslus. Jie žino, kad yra teisingoje amžinybės pusėje, o visi nesutinkantys ar kažkaip atsikalbinėjantys turi būti sunaikinti jei ne fiziškai, tai bent jau pažeminti ir pastatyti į vietą. Tie atsikalbinėtojai kelia grėsmę susprogdinti jų mažą ir gražų burbulą, kuriame jie – disidentai ir kovotojai prieš sisteminę priespaudą. Nesijaučiate prispaustas ar okupuotas? Tai tik dėl to, kad nieko nesuprantate, esate užzombinti kosmopolitai ir jie jums tuoj paaiškins, kaip smarkiai esate engiami arba tiesiog pasiųs jus į ban'ą ar Peru.
Jie kariauja su šmėklomis, kurios įkūnija jų nesėkmes, skausmą ir baimes. Tai yra žmonės, kurie nesijaučia laimėtojais, kuriems iš tiesų nėra lengva.
Kuomet rinkimus stebi iš karo apkasų, tai nebėra tik rinkimai. Tai yra egzistencinė gėrio kova prieš leftistinio blogio imperiją ir tie prakeikti hipsteriai su barzdelėmis tuoj gaus į klyną ir pamatys, kur yra jų vieta. Tie snargliuoti pienburniai, kurie kažkaip drįsta piktintis ir reikalauti teisingumo George'ui Floydui. Taip, tie patys, kurie vienu metu yra bekiaušiai myžniai su „Flat White'ais“ rankoje ir tuo pačiu nuožmūs riaušininkai, kurie tuoj pat išdaužys jūsų langus, sudegins miestus ir prikals jūsų šunį prie durų.
Neapsirikite bandydami su jais kalbėtis ar diskutuoti, jų nedomina tiesos paieška. Jie ją jau žino. Ir kitaip nei sako Frankfurto mokyklos išperos, ji yra viena ir būtent jų pusėje, o jei nesutinki – kultūrinis marksistas.
Pripažinsiu – mielu noru palikčiau šią temą užmarštyje, tačiau perskaičius V. Rachlevičiaus tekstą negalėjau susilaikyti. Virtinė absurdiškiausių kaltinimų ir sąmokslo teorijų mažų mažiausiai nusipelnė atsakymo.
Patyčių pirkliai dabar verkia, kad iš jų juokiamasi.
D. Trumpas laimėjo rinkimus lygiai taip pat, kaip ir Karbauskis į Seimą, bet kaip jau dažnai yra buvę, kai prasilenkia D. Trumpas ir realybė, tai čia jau yra realybės problema, o ne jo. Tačiau tai, kad save ekspertu laikantis apžvalgininkas iki šiol negeba pažiūrėti realybei į akis kelia nuostabą. Ne, šansai jau seniai nebėra 50/50, kaip kad bandė teigti šis ponas. Ir net jei kai kuriose valstijose oficaliai švilpukas dar nenuskambėjo, tai tik dėl procedūrinių priežasčių, kaip ir „Žalgirio“ mačas su „Maccabi“ teoriškai nesibaigė po antro kėlinio. Teoriškai.
Nė vienas D. Trumpo ieškinys Pensilvanijoje iki šiol nebuvo sėkmingas, įrodymai dėl kaltinimų viešai nepateikti, o valstiją J. Bidenas laimėjo 81 tūkst. balsų, arba 1,2 proc. skirtumu. Jei J. Bidenui kažkokiu būdu pavyko pavogti tiek balsų, tai neabejotinai būtų didžiausias politinis skandalas JAV istorijoje, o įrodymų rasti tikrai nebūtų sunku. Mano žiniomis, nei vienas iš pateiktų skundų net neaprėpia tokio mąsto klastotės, todėl net ir pergalių teismuose nepakaktų apsukti šitos valstijos rezultatų. Respublikonų paskirtas ir dešiniųjų organizacijai „The Federalist Society“ priklausantis federalinis teisėjas Matthew Brannas išjuokė D. Trumpo kampanijos ieškinį anuliuoti rezultatus iš teismo salės sakydamas, kad „Konstitucja veikia ne taip“, o ilgametis respubikonų politikas Chrisas Christie D. Trumpo teisinę komandą pavadino „nacionaline gėda“.
Be Pensilvanijos 20 rinkikų balsų D. Trumpas prezidento postą mato kaip savo ausis, nes net stebuklingai apvertus rezultatus Nevadoje, Džordžijoje ir Arizonoje jų balsų nepakaktų pergalei. Tą jums pasakys bet kuris sąžiningas stebėtojas.
Atsiprašau, o kas turi užtikrinti, kad šalyje rinkimai vyktų sklandžiai, jei ne valdžia, kuri ketverius metus valdė šalį (du iš jų turėdami visus galios svertus Kongrese)? Jei tokia valdžia nesugeba užtikrinti tokios paprasčiausios demokratijos apraiškos, kaip rinkimai, ar ji tikrai nusipelnė būti valdžia?
Ponas Rachlevičius juokiasi iš lietuvių, kad šie neva renka JAV prezidentą, tačiau nepastebi, kad pats dar aktyviai tebedalyvauja rinkimuose praėjus jau trims savaitėms po balsavimo, kai net artimiausi D. Trumpo sąjungininkai užsienyje jau pasveikino J. Bideną su pergale.
O kaip čia yra, kad „mačizmą“ įkūnijantis herojus, turintis pastatyti kairiuosius ištižėlius į vietą nenustoja verkšlenti ir skųstis visais iš eilės, pradedant blogais žurnalistų klausimais, neteisingais rinkimais, blogomis prognozėmis, blogu virusu, blogais sąjungininkais ir dar blogesniais priešais.
Gali atrodyti, kad vienas turtingiausių ir įtakingiausių pasaulio žmonių yra labiausiai nuskriaustas žmogus pasaulyje. Bet tai šizofreniškai atrodo tik iš pirmo žingsnio. Tas nuolatinės skriaudos jausmas veikia itin įdomiu būdu: tie, kas patys jaučiasi nuskriausti dėl to tik dar labiau jį mylį.
Jis vienu metu – ir didis karžygys, ir lygiai toks pat nuskriaustasis, kaip aš, dėl to mane supranta. Žmonės myli nuskriaustuosius, paklauskite močiučių su Pakso kalendoriais ant sienų. Ir kaip jau seniai suprato R. Paksas, tam egzistuoja nebloga paklausa ir visai patraukli rinka.
Žodžio laisvės karys ir disidentas V. Rachlevičius negali suprasti, kaip čia VDU profesorius A. Tereškinas išdrįso pasisakyti netinkamai, nekorektiškai ir išreikšti savo nemeilę D. Trumpui ir „Brexit“.
Jis taip pat nuoširdžiai klausia, kodėl niekas nerašo apie neišmatuojamas D. Trumpo pergales vidaus politikoje.
O nerašoma dėl tos pačios priežasties, kodėl nerašoma ir apie didžias Lietuvos futbolo pergales pergales tarptautinėse arenose. Aišku, kai rezultatas nepatinka dar galima bandyti pasibylinėti su švieslente, bet net A. Pukeliui to jau būtų per daug, o visas per ketverius metus pasiektas pergales galima surašyti į keletą pastraipų.
Vienintelė tikrai dėmesio verta pergalė yra D. Trumpo prastumta mokesčių reforma, kuri smarkiai sumažino mokestinę naštą stambiam kapitalui ir korporacijoms, o lengvatos daugumai paprastų amerikiečių baigsis 2024 ir 2026 metais ir išpūtė biudžeto deficitą iki milijardinės skylės 2019 metais iškart rieš pandemiją.
Ar tai skatina darbo vietų kūrimą, ar tiesiog didiną finansinę atskirtį paliksiu vertinti jums patiems, tačiau tai yra vienintelis išliekamąją vertę turintis kadencijos pasiekimas, nes buvo patvirtintas Kongreso ir negali būti vienu parašu atšauktas, kaip kad dauguma „Vykdomųjų įsakų“.
Šie įsakai neturi galios perskirstyti finansus (tą gali tik Kongresas), todėl dažnai yra tik tam tikrų taisyklių interpretavimo klausimas.
Kur žadėta sveikatos apsaugos reforma, švietimo klausimai, studentų paskolų burbulas, infrastruktūra ir aibė kitų žadėtų projektų? Švieslentėje dega nulis.
Sunku pramušti daug įstatymų Kongrese, kai esi užsiėmęs trigubai pagerinti B. Obamos golfo pražaistų dienų rekordą.
Kalbėti apie Trumpo politiką yra tas pats, kas sankryžoje vienu metu bandyti sukti kairėn ir dešinėn (vienu metu likti Sirijoje ir iš jos išeiti), o ieškoti nuoseklumo pasąmonės srute (srautu to nepavadinčiau), kuris pilasi per spaudos konferencijas nelinkėčiau net anglų kalbos sintaksės doktorantui.
Aišku, galima spėlioti, kodėl gi apklausos vėl klydo. Nežinau, galbūt dėl to, kad gyvename beprecedenčiais pandemijos laikais, kuomet politinis susipriešinimas kunkuliuoja, o visi vargani mėginimai spėti ateitį yra grįsti praeities interpretacijomis ir vertinimais.
Čia kaip tamsoje bandyti rakinti nepažįstamas duris: gali ir pataikyti, jei durys kaip durys, bet jeigu spyna aukštielninka ir prie kulkšnies, gali ir apsirinkti. Aišku, galbūt tai pasaulinis užsislaptinusių komunistų ir sorošistų sąmokslas tas duris taip tyčia įdėjo.
Ir čia mes vėl grįžtame prie tos nesibaigiančios kovos su šešėliais ir besikeičiančiu pasauliu. Tas „trumpistų“ pasimetimas realybėje ir teisuoliška kova už absoliutų gėrį man be galo primena Don Kichoto žygius. Netapkite tais senaisiais feodalais, kurie iš pykčio pasikeitusiam pasauliui strimgalviais lekia į kovą už teisingas vertybes.
Nemanau, kad turėčiau apie ką kalbėtis su tikruoju Don Kichotu, bet labai norėčiau pasikalbėti su kokiu nors mitiniu prašalaičiu, kuriam teko garbė stebėti šio herojaus drąsų ir ambicingą performansą žiebiant vėjo malūnui ietimi. Ką jis pasakytų? Nepaleidžia mintis, kad visgi rastume kažkokį bendraties tašką.
Už ką prasileido malūnas? Taigi leftistas buvo, suprantama. Laisvės kalva dažų irgi gavo, nes yra komunistinių išperų išmislas.
Ponas V. Rachlevičius savo komentare net 6 kartus paminėjo žodį „propaganda“. Neabejoju, kad kas jau kas, bet jis tai puikiai žino, kas tai yra.
„Partija tau liepė atmesti tai, ką rodo tavo akys ir girdi tavo ausys. Tai buvo jų paskutinis, pats pagrindinis įsakymas“. George Orwell, „1984“.
Vytautas Jokubauskas yra „Delfi“ užsienio naujienų redaktorius, šis komentaras yra asmeninė jo nuomonė.