Praeitą rudenį Vilniuje vyko akcija „Renkuosi gyvybę”, kurios metu pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė simboliškai uždegė žvakelę negimusiems vaikams.
Į prezidentienę nukreipta piktdžiuga viešojoje erdvėje jau neapsiribojo tik pašaipomis dėl netinkamo suknelės fasono ar ridikiulio formos ir perėjo į sistemingą jos veiklų ir pasisakymų juodinimą, pasipylė moralizavimai, tarytum ji uždegė žvakelę ne už gyvybę, bet atvirkščiai – prieš gyvybę ar įvykdė neįtikėtiną teroristinį aktą.
Tačiau, kaip rodo pastarojo meto įvykiai ir nuotaikos Europoje, šios paplavos – ne tiek atakos prieš konkrečią asmenybę – šeimynišką, išsilavinusią, simpatišką (tuo gal ir dar labiau erzinančią gamtos nuskriaustas ir isterikuojančių feminisčių būreliuose prieglobstį bandančias rasti aukas) „ne to“ išrinkto Lietuvos prezidento žmoną, kiek apskritai prieš bendražmogiškas tradicines vertybes.
Pastarąjį kartą Prezidentūra iš nepailstančių pamokslininkų, kurių aktyviausi, taip jau sutampa, rašo ta tema smerkiančius straipsnius už ES lėšas, gavo pylos dėl to, kad globojo konferenciją apie krizinį nėštumą, kurią organizavo Laisvos visuomenės institutas (LVI).
Prezidentūra liko kalta, kad LVI, kaip ir kitos konservatyvių pažiūrų organizacijos iš skirtingų šalių, kreipėsi į Lenkijos Konstitucinį Tribunolą, tvirtindamos, kad abortų leidimas, net kūdikio apsigimimo atveju, prieštarauja Lenkijos Konstitucijai.
Ar galime būti teisėjai tokioje ekstremalioje situacijoje, kurioje atsiduria moteris, sužinojusi, kad, tarkim, jai gims vaikas su Dauno sindromu, klausimas labai jautrus, o atsakymas – nevienareikšmis. Tik akivaizdu, kad jį pajėgūs pasufleruoti ne projektiniai ES žmogaus teisių tiražuotojai, bet senosios kultūros.
Požiūrį, nuo kada vaisius, net ir apsigimęs ar silpnas, įsčiose laikomas jau visaverte gyvybe, gali lemti tautos medicinos bei anatomijos žinios, santykis su gamta, pavyzdžiui, kiek jai žmogus pavaldus, o kiek turi savarankiškumo valdyti jos procesus, likimo samprata – ar asmuo jį kuria pats, o gal turi priimti karmą arba paklusti Dievo valiai, taip pat įsitikinimui, kad kiekvienas siųstas sunkumas yra kryžius, kurį privalu per gyvenimą nešti, ir galiausiai tokie subtilūs, metafiziniai dalykai kaip sielos suvokimas, tikėjimas reinkarnacija.
Net labai skirtingų filosofinių mokyklų ir konfesijų, ne vien krikščioniškųjų, pamatas – atjauta. Tai, visų pirma, pagarba visoms gyvoms būtybėms, net ir netobuloms, kai gyvybė, jos gelbėjimas ir gyvenimas yra prioritetas, aukščiau už savą puikybę, savimylą, komforto vaikymąsi bet kokia kaina ir kitas žmogaus egoizmo ataugas.
Kita vertus, atsikratymo kūdikiais praktiką pasaulis neišvengiamai pažįsta: moterys nuo neatmenamų laikų abortus darėsi ir persileidimus tyčia provokavo (dažnai – specifinių vaistažolių nuovirų ar tam tikrų medžiagų pagalba) arba gimusius neįgalius vaikus aukojo dievams.
Šiuolaikiniame pasaulyje, labai pritempus, kai kada abortą galima laikyti išeitimi be išeities, tam tikrais atvejais – auka, siekiant išsaugoti nėščiosios gyvybę ir sveikatą, tebūnie jaunystės klaida, gi ne šventi esame.
Tam ir paliekami plyšiai įstatymuose, kuriais pasinaudojus, jau verčiau „išsivalyti“ legaliai ir dar tuo metu, kai nėščiajai negresia mirtinos komplikacijos.
Vis dėlto, nepriklausomai nuo įstatyminės bazės, nėštumo nutraukimas visada buvo traktuojamas kaip nemaloni išimtis ar blogiausias atvejis, išskyrus baisių socialinių ir populiacijos anomalijų iššaukusiose santvarkose, pavyzdžiui, XX amžiaus komunistinėje Kinijoje, kur buvo įvesta vieno vaiko politika ir, ją įgyvendinant, buvo skatinama arba net privaloma moterų sterilizacija, vyrų vazektomija, žinoma, ir abortai. Labiausiai nepageidaujamos buvo mergaitės.
Panašūs gimstamumo mažinimo projektai buvo įgyvendinami ir Indijoje, ir panašios programos tebevykdomos Bangladeše. Tačiau paaiškėjo, kad žmogus gali pergudrauti pats save, bet tik ne gamtą, kuri netoleruoja disbalanso ir akiplėšiško kišimosi į ją.
Demografinį sprogimą išgyvenusios Rytų galiūnės per nuožmius gimstamumo reguliavimus prisidirbo tiek, kad jų skaudžias pasekmes laižo iki šiol, kai visiškai išsidarkė vyrų ir moterų skaičiaus santykis, ir stipriosios lyties atstovų priviso neproporcingai daug, dėl to atsirado išsigimimų darbo rinkoje ir apskritai socialiniame gyvenime.
Be masinių abortų sukeltų grandiozinių problemų, nėštumo nutraukimas palieka gilių traumų kone kiekvienai dailiosios lyties atstovei. Ne britų mokslininkai nustatė, bet tikras gyvenimas patvirtino, kad moteris, jei yra sveikos psichikos, nepraradusi motinystės instinkto ir turi jausmų, vaisiaus išsiurbimą, persileidimą išgyvena sunkiai, gali jausti gėdą ir savigraužą, net visomis išgalėmis netekties ir kaltės skausmą neigdama. Įprasta, kad po sąmoningo nėštumo nutraukimo neišsipildžiusi mama visą likusį gyvenimą skaičiuoja negimusio vaiko amžių – dienas, savaites, paskui mėnesius ir metus. Arba jį sapnuoja.
Tai tik paliudija, kad net ir esant laisvesniems įstatymams bei pasirinkimui gimdyti ar ne, abortas negali tapti nei drąsos pavyzdžiu, nei pasididžiavimu, nei papročiu. Tad normalu, kad valstybėse, kurios turi ilgą istoriją ir gilią kultūrą, nuolat judinama ši tema: ar galima, gal visai drausti, bet jei nedrausti, tai kiek leisti, kur ir kokia riba?
O supermodernaus feminizmo stichijoms tokių žmogiškų klausimų visai nekyla. Juk, kaip vienas mankurtas sakė, moralė – ne šio pasaulio dimensija.
Vyksta vertybių haliucinacijos, kai žmogaus teisės virsta savo pačių parodija ir atvira dviveidyste. Štai gyvybės įsčiose nutraukimą emancipuotos aktyvistės skelbia žmogaus teise, tuo metu kūdikio teisę į gyvenimą jos ignoruoja, tarytum tasai būtų ne gyva būtybė, o tik kažkoks brokuotas, nereikalingas daiktas ar parazitas, įsimetęs į madam kūną klastos būdu.
Turime šviežių pavyzdžių ir Lietuvoje. Štai tarptautinės teisės tyrėja prisistatanti, socialinių mokslų daktarė Laima Vaigė nacionalinio transliuotojo portale publikuojamame straipsnyje be jokių svyravimų juodu ant balto rašo tai, ko per tūkstančius metų nesugebėjo patvirtinti dar jokia civilizcija ir jokia medicinos sistema: „Embriono teisė į gyvybę neegzistuoja, nes žmogaus gyvybė prasideda nuo gimimo”. Kokia jums dar filosofija? Nejuokinkite.
Pamirškite ir labai žemišką Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją, kur aiškiai išdėstyta, kad ypatinga apsauga ir priežiūra vaikui reikalinga ne tik po gimimo, bet ir iki jo. Tai – gėdinga atgyvena. Ką jau kalbėti apie Neįgaliųjų teisių konvenciją.
O štai kitą dieną jau kitame naujienų portale sužibo jaunos gydytojos komentaras, kuriame ji dalijasi „naujiena“, kad vaiko auginimui ne visos moterys tinkamos.
Lyg ir nieko baisaus nepasakyta, lyg ir faktas. Bet kai iš visų pusių pradeda plaukti visokios citatos ir „moksliniai“ atradimai apie nėštumo nutraukimą kaip laisvės išraišką ir kaip visai paprastą dalyką tarsi spuogo išspaudimą, tai vienoje krūvoje jie jau yra ne šiaip atsitiktinės nuomonėlės, bet ne kas kita kaip abortų skatinimo propaganda.
Bejausmiais ES terminais tai skambėtų kaip gimstamumo arba reprodukcijos mažinimo edukacija, į kurią, aišku, visiškai neįsipaišo, netgi jai stačiai trukdo bet kokios diskusijos apie gyvybės išsaugojimą.
Bet kaip čia taip nutiko, kad net griežtomis, nelanksčiomis, kiek perspaustomis katalikiškomis dogmomis garsėjančioje, Europos trendų aklai nesekančioje, prieš ES organus nesilankstančioje Lenkijoje kilo didžiulis pasipriešinimas prieš iniciatyvą neprileisti jokių aborto išimčių?
Lenkijoje gyvenanti žurnalistė Jolanta Miškinytė socialiniuose tinkluose pateikė ganėtinai išsamų ir visapusišką paaiškinimą, kas ten vyksta. Kol kas jokia Lietuvos žiniasklaidos priemonė nemato reikalo pakalbinti kolegės ar bent ją pacituoti, tad jos komentarą priminsiu aš.
Įvykius Lenkijoje sekanti J. Miškinytė pastebi, kad Konstitucinio Tribunolo išaiškinimas, jog eugeninis abortas prieštarauja Lenkijos Konstitucijai, iš tiesų tapo pretekstu didžiuliams protestams. Tačiau už jo – karantino suvaržymų, izoliacijų, tąsymų sukeltas nuovargis, ekonominė įtampa, sunki mažesnių verslų padėtis.
Beje, Europai, juolab – Lietuvai, mažai rūpi, kad Lenkijoje paraleliai moterims protestavo ir žemdirbiai. Nereikėtų stebėtis, kad visuomenės dėmesį labiau patraukia skandalingos, į riaušes peraugančios masuotės.
Kaip pastarojo meto karšti įvykiai ir klastojimais įtariami prezidento rinkimai Užatlantėje išduoda, jų keliai gali nuvesti iki Amerikos demokratų ar jų dosnių draugų, diktuojančių toną neseniai užgimusiems smurtiniams judėjimams, tokiems kaip „Antifa“, kurie iš esmės propaguoja maoizmo, neomarksizmo, socialistinio feminizmo ir mokslinio komunizmo (proporcijos gali būti nevienodos) faršą, įdarytą totalitarinės minčių kontrolės ir kitaminčių persekiojimo siekiu.
O kad kairuoliškos tiesos mums lengviau lįstų, jie į vienas žnyples suėmę TV kanalus, pagrindinius interneto kanalus, tarp jų „Youtube“, socialinius tinklus „Facebook“, „Twitter“ bei cenzūrą juose.
Taigi, per COVID-19 psichozę nuo Kinijos Liaudies Respublikos ir su jos komunistais artimą ryšį palaikančių, nors tai neigiančių, Joe Bideno rėmėjų po visą pasaulį išplatintas chaoso ir naujojo normalumo užkratas pasiekė ir Lenkiją.
Protestuose į pirmą eilę išstojo radikalių feminisčių organizacija „Strajk kobiet“ („Moterų streikas“) bei opozicijoje esančios kairiosios partijos „Lewica“ politikai. Necenzūrinė kalba, potraukis chuliganizmui yra „Strajk kobiet“ lyderės, lesbietės Martos Lempart stilius.
Ji vis pabrėžia, kad neturi motinystės instinkto ir kad vaikai jai neįdomūs.
Dar viena šio stipriai kairiuoju ekstremizmu atsiduodančio būrelio atstovė Klementyna Suchanow yra knygos „To jest wojna“ („Tai yra karas“) autorė. Veikalo antraštė tapo pagrindiniu „Strajk kobiet“ obalsiu. Pati K. Suchanow dar yra pagarsėjusi už tai, kad mėtė kiaušinius į valdžios žmonių automobilius, bei susidūrimais su policija. Bet, jos žodžiais, kuo blogesnis bus policijos įvaizdis, tuo geresnis bus įvaizdis moterų, kovojančių „prieš vyrų pasaulį“.
M. Lempart, ta efektinga, garsiakalbį iškėlusi ir per jį liaudį maištui kvietusi moteris, kad net seilės ir prakaitas taškėsi į šalis, aplink save subūrė nemenką ratelį šiuolaikinių Claros Zetkin ir Rosos Luxemburg avatarių.
Taip pat ji pritraukė ir kitus vandalų spiečius. Šie prie mitingų Lenkijoje prisijungė su šūkiu „Užmušk kunigą!“. Labai panašu į Mao Zedongo Kultūrinės revoliucijos lozungus. Vienas populiariausių anuomet buvo „Užmušk savo tėvą ir motiną!“, o jei dar giliau pakapstytume, atrastume ir stulbinamų panašumų tarp jau minėtos kiniškos vieno vaiko politikos ir šiuolaikinių feminisčių retorikos dėl abortų būtinybės.
Beje, koks paradoksas: tiesioginį smurtą skatinantys ir kitamančius daugiaaukščiais keiksmažodžiais plūstantys „Strajk kobiet“ veikėjai deklaruoja tikslą uždrausti vadinamąsias hate speech – neapykantos kalbas, t. y. kritiką jų atžvilgiu.
Vienas Varšuvos pastatas papuoštas plakatu „Tėvynė. Garbė. Abortas“. Į aikštes ir prospektus pagal tą pačią „Black Lives matters“ (BLM) eisenų schemą buvo išgintos, aišku, ir nepilnametės pienburnės, nežinančios, nei už ką ar prieš ką, nei dėl ko kovoja.
Vienintelis skirtumas, kad per BLM žygius mergaitės laikė transparantus su panegirika dideliems juodukų peniams, o dabar – su skanduotėmis „Bog z wami, Chuj z nami“ („Dievas su jumis, by...s su mumis“) ir „Moja pyzda“ (čia vertimo nė nereikia), na, ir žinoma, su pagrindiniu protestų lozungu „Wypierdalac!” (sušvelninta forma – „Atsikniskit!”).
Galiausiai į Europą invaziją darančio „Antifa“ judėjimo chunveibinai Lenkijos miestuose ir miesteliuose ėmė rengti pogromus prieš maldos namus, spardyti jų duris, įsiveržinėti į mišias. Smala apipiltas paminklas negimusiam vaikui, o paminklas Smolensko katastrofos aukoms sudarkytas užrašu „Abortas yra OK“.
Pasipriešinti kairuoliškiems snargliams išstojo tvirtai sudėti dešiniųjų pažiūrių vyrukai. Jie ganėtinai lengvai apsaugojo bažnyčias ir atvėsino didelių ambicijų turėjusius, tačiau savo fizinių jėgų neapskaičiavusius, dėl polinkio į veganizmą ar friganizmą neprivalgiusius ir išblyškusius „Antifa“ smogikus.
Jų siautėjimus vainikavo panelės M. Lempart pareiškimas, kad ji vykdo revoliuciją. Buvo iškeltas naujas šūkis „Šalin Lenkijos valdžią!“. Perversmo mūza net įsteigė Konsultacinę tarybą, savo prigimtimi labai panašią į trockistų revoliucinį komitetą. Joje atsidūrė ir buvęs komunistinio saugumo agentas Michalas Boni.
„Antifa“ įvaikiai, nors ir kaip aktyviai dalyvavo pogromuose, užsirūstino, kad į tarybą gal per klaidą, o gal dėl paaštrėjusios konkurencijos nepateko jų atstovas, ir kilo vidinės rietenos jau tarp pačių kairiojo flango grupuočių, visai kaip ir Lenino laikais: menševikai, bolševikai, eserai, trockistai, žodžiu, visoks mrazius.
Pasak J. Miškinytės, moterų balsą abortų klausimu galutinai surijo kompleksuotų laukinio feminizmo ideologių pretenzija į valstybinį perversmą, nėštumo nutraukimą pagal pageidavimą ir vulgarizuotą seksualinį švietimą mokyklose. Vis daugiau žmonių, pasijutę apgauti, atsitraukia nuo demonstracijų ir muštynių sūkurio, o revoliucinės ambicijos susitraukė iki lokalių intrigų gemalėlio.
Šiaip ar taip, Lenkija – galinga valstybė, kurioje vietos užtenka įvairioms jėgoms, bet agresyviems kairuoliams, pasiruošusiems jau net ant altoriaus užlipti, esti stipri atsvara – tvirtą stuburą išlaikę dešinieji.
Tačiau pagalvokite, kiek mažytėje, trapioje Lietuvoje, kur šalies vadovas vis dar tupi kamputyje be žodžio, o leftistinių struktūrų klounai jau net į Seimą prasibrovė ir reikalauja ministrų portfelių (gerai, kad Seime vietoj himno dar nereikalauja giedoti internacionalo), nedaug reikėtų po gatves išnešioti jų guru iš kitų šalių platinamoms neapykantos, cenzūros ir smurto baciloms.
Kaip mažojo pirštelio pajudinta smėlio pilis griūtų paskutiniai humaniškumo ir krikščioniškųjų vertybių statiniai.
Šiandien progresyviosios tvarkos vėliavnešiai Prezidentą ar jo žmoną puola už tai, kad jie drįsta palaikyti savęs dar negalinčios apginti gyvybės išsaugojimo idėją. Bet, jausdamiesi nepakaltinami ir įsidrąsinę, labai abejotinų žmogaus teisių šaukliai netrukus siūlys susidoroti su visuomenės veikėjais, kurie, pavyzdžiui, mus skatins neapleisti senų tėvų, rūpintis senjorais, sunkiais ligoniais.
Įsisiautėjus prisidauginusiems ir taip savo galią sustiprinusiems naujiesiems chunveibinams, mums net savanoriška eutanazija nebeatrodys kaip kažkokia ypatinga problema, kadangi ant politikų tribūnos užsiropštę ir į universitetų auditorijas įlindę anie jau šlovins ir priverstinę apsirgusių vaikų, našlaičių, senukų ar kitų visuomenės rudimentų eutanaziją, teigdami, kad mokslas įrodė, jog šios rūšys – ne žmonės arba kad jų galiojimo laikas baigėsi.
Abejonės ir atvira tokios sistemos kritika bus laikoma antivalstybine veikla. Vienas žurnalistas Lietuvoje jau iškėlė mintį, kad piliečius, kurie kelia nepatogius klausimus apie šalyje vykdomą politiką, vertėtų priskirti antivalstybininkams, ir yra jam pritariančių, kurie dargi norėtų, jog nevidonai būtų grūdami į konclagerius.
Stalinmečiu tokie režimo šaukliai vien iš ideologinio entuziazmo talkino Sovietų Sąjungos enkavėdistams, mūsų protėvius, t. y. liaudies priešus, trėmusiems į gulagus. Jau dabar nepataikaujantys kairėjančiai sistemai vis dažniau nustumiami į šoną, vis sunkiau prileidžiami prie eterio, skrenda iš darbo. Tai ko laukti toliau?
Šis tekstas yra autoriaus nuomonė ir redakcijos pozicijos neatspindi.