Kita vertus, šių metų kovo mėnesį mezgėsi įvairūs „jeigu“, ir jie iš pradžių taip pat buvo gana sensacingi, o dabar jau nebe. Pavasarį idėja, kad kova su pandemija yra neteisinga ir beprasmiška, buvo plokščios žemės lygio anekdotas. Kas galėjo numatyti, kad rudenį ji bus plačiai aptarinėjama prie kavos? Ar galėjo kas nors įsivaizduoti, kad atsiras daugybė žmonių, kurie savo laiką, energiją, išmanumą skirs kovai su kova prieš koronavirusą?
Taigi: dar vienas „jeigu“, dar viena totalaus absurdo dozė po truputį kaupiasi virš mūsų galvų ir tarsi sniego griūtis jau greitai lėks žemyn naikindama sveiko proto likučius.
Beprotybės nesnaudžia ramiu miegu. Jos gimsta, auga, stiprėja, kaupia jėgą tol, kol galiausiai įvyksta pavojinga mutacija: beprotybės praranda savo beprotišką išvaizdą. Jos įgauna naują, visuomenės įteisintą realybės išvaizdą, nors, žinoma, ta realybė iškreipta. Kartais šis procesas vystosi lėtai, o kartais – žaibiškai. Ši pandemija mums suteikia unikalią galimybę stebėti tokių žaibiškų mutacijų vyksmą.
Atskaitos taškas galėtų būti kaukė: žmonių nepasitenkinimas prievole dėvėti kaukę – suprantamas, nes tai nepatogu ir nemalonu. Į ką šis empirinis nepatogumas gali pavirsti ir galiausiai pavirs? Žmonės pradeda lieti apmaudą socialiniuose tinkluose, vieni mažiau, kiti stipriau. Sekantis etapas: atsiranda personažų, kurie prisiima lyderystę: tampa nepatenkintų kaukėmis vedliais.
Kas toliau? Toliau atsiranda daugiau ar mažiau organizuota žmonių grupė. Dar vėliau ji pasivadina „judėjimu“, o pats judėjimas tampa „No mask asociacija“. Čia jau pabaiga? Ne. „No mask asociacija“ nori viešumo. Ji organizuoja mitingą. Patenka į žiniasklaidos objektyvą. Ir dar ne viskas: ji jungiasi į koaliciją su judėjimu „No vax“. Štai taip gimsta neblogai organizuota, įtakinga (tam tikruose gyventojų sluoksniuose) smegenų plovimo mašina.
Neseniai lankiausi negacionistų mitinge. Stebėjau tuos žmones. Dalis jų – naujos neigimo ideologijos eiliniai. Pandemijos išvarginti žmonės, netekę verslo, dalies pajamų, negavę žadėtų išmokų. Kita dalis – laisvės tribūnai. Štai stebiu „Armani“ logotipais išmargintų drabužių dėvėtoją: ši ponia rėkia į megafoną garsiausiai už visus. Ji atstovauja judėjimą, kuris yra įtakingas, todėl ir vadinasi tiesiai šviesiai – „Popolo delle mamme“ – mamų liaudis. Ponia ryškiai nurėkia kitus mitingo rėksnius, jos balsas skardena Amžinojo miesto gatvėse tarsi sirena: „Gelbėkime mūsų vaikus nuo sanitarinės diktatūros“.
Čia pat – staliukas: renkami parašai. Į frontą verbuojami nauji kariai – negacionistai. Jie kovos su kuo? Su tais, kurie kovoja su liga. Bet ne trypdami gatvės grindinį, ne degindami kaukes, ne staugdami į megafoną ar liedami valandų valandas įtūžį feisbuke. Kova vyks su tais, kurie dirba palatose ir reanimacijose.
Žodžiu: jeigu jūs vakar viso labo pagiežingai bambėjote ir liejote tulžį ant kaukių, tai nereiškia, kad šiandien nepradėsite garbinti garsiausiai neigiančių mirties nuo covid-19 riziką. O rytoj ir pats netapsite karingu negacionistu, neisite į mitingą, nerėksite į megafoną „šalin medicininę diktatūrą“.
Galiu išpranašauti blogą žinią: žodžių junginys „diktatūra“ ir „medicina“ kuo toliau, tuo dažniau atsidurs viename sakinyje. Viename šūkyje, viename kovidiotų transparante. Kažkas panašaus Europoje jau vyksta. Netgi tose šalyse, kuriose socialinė sistema žymiai efektingiau rūpinasi nuo pandemijos nekentėjusiais piliečiais negu mūsiškė. Ir netgi ten, kur žmonės ne taip stipriai verda rūgštaus skepticizmo sultyse kaip mes.
Italija uždarytiems teatrams bei restoranams pažadėjo ir jau pradėjo mokėti nemenką piniginę paramą – 5 milijardus eurų, po 20-30 tūkstančių kiekvienam. Bet, deja, tai jau nebe ta savo didvyrius – medikus ir slaugytojus, šlovinusi kovo-balandžio Italija, ryškus solidarumo ir empatijos pavyzdys Europai.
Negacionistai jau susiorganizavo. Į feisbuko bambeklius keletą mėnesių niekas nekreipė dėmesio ir štai – jie jau mitinguose, riaušėse, socialiniuose tinkluose skleidžia neapykantą, ragina priešintis. Jie tai vadina nuomonės laisve. Laisve abejoti, kuri mitinge be kaukių tampa laisve užkrėsti kitus. Laisve niekinti medikus. Įsiklausykime: ką reiškia vis dažniau išrėkiamas šūkis apie kovą su medicinine diktatūra? Koks jo turinys? Į ką jis nukreiptas?
Pirmiausiai, žinoma, į Big Pharma milijardierius, kurie užsimanė neva pasipelnyti užkrėsdami visus iki vieno per savo skiepus. Bet „Pfizer“ būstinės eilinis negacionistas nepasieks, per trumpos rankos. Užtat įvykdyti teroro akciją prieš ligoninės gydytojus ir slaugytojus galima be didesnių problemų. Tai jau įvyko Riminyje: negacionistas – vandalas sudaužė, suraižė, sugadino 70 ligoninės parkinge stovėjusių medikų automobilių. Tai įvyko Turine: naktį į iškvietimą išvykusią kovydo greitukę pradėjo vytis ir persekioti negacionistų ekipažas, išvadinęs medikus teroristais.
Tai jau kasdien vyksta socialiniuose tinkluose: po 12 valandų trunkančios pamainos jie grįžta namo ir skaito: jūs – panikos skleidėjai, jūs – tinginiai, jūs – daugiausiai už visus uždirbantys, jūs – apsimetėliai didvyriai. „No mask“ ir „No wax“ grupių sekėjai entuziastingai deda patiktukus, širdeles, reiškia solidarumą. Bet ne medikams, o juos plūstantiems negacionizmo influenceriams.
Su kovydu kovojančių medikų pasaulyje – sumaištis. Vieni jaučiasi nesuprasti. Kiti nekreipia dėmesio. Treti nori palikti darbą, nes beprotišką stresą lydi ir psichologinė demotyvacija. Dar kiti reanimacijos palatoje sulaukia atsiprašymo iš dūstančio negacionisto, numoja ranka ir toliau dirba savo darbą. Bet yra ir tokių, kurie neatlaiko psichologinio spaudimo, pradeda išgėrinėti.
Sumaištis yra sumaištis. Bet medikų aplinkoje sumaištis nėra geras ženklas. Baltieji chalatai nerimauja ir po truputį reiškia abejones dėl prievolės gydyti asmenis, kurie neigia pandemijos pavojų ir prisideda prie infekcijos platinimo. Europoje plačiai nuskambėjo Ciuricho medicinos ekonomisto Willy Oggier šoko terapijos pasiūlymas: neguldyti į kovydo reanimaciją tų ligonių, kurie neigia kovydo pavojų ir pasekmes. Šveicarų eksperto pasiūlymas susilaukė stiprių reakcijų, ir jos, kaip jau įprasta pandemijos kasdienybėje, buvo itin poliarizuotos: vieni reiškė besąlygišką pritarimą. Kiti – griežtai neigiamą nuomonę.
Ekonomikos daktaras Oggier siūlo: jeigu reanimacijos skyriuje nėra laisvų lovų, jeigu yra eilė laukiančių pagalbos, suteikti ją derėtų pirmiausiai tiems, kurie drausmingai laikėsi įvairių saugumo protokolo taisyklių. Jas neigiantieji į reanimaciją nepateks. Arba pateks, bet paskutiniai.
Greičiausiai šis drastiškas pasiūlymas nebus niekada įteisintas. Bet jeigu išauš ta diena, kai knietės išvadinti gydytoją teroristu, – gerai pagalvokite.