Pasaulis pergyvena gilumines geopolitines permainas: neišvengiamą Kinijos galios augimą, per nueinančio JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijos metus sukurtą tarpžemyninę priešpriešą, gilėjančią krizę Baltarusijoje, „užšaldytus“, bet vis įsiliepsnojančius konfliktus Rytų kaimynystėje.
Štai kokioje Lietuvos diplomatinės tarnybos kasdienoje teks atsidurti naujajam užsienio politikos šefui. Nevalia užmiršti, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras taip pat yra ir faktinis „prekybos ministras“, formuojantis ir atstovaujantis šalies interesus Europos Sąjungoje (ES), taigi ir pasaulio prekybos derybose. Be to, ministro žodis ir veiksmai akylai stebimi užsienio investuotojų ir verslo partnerių, taigi formuojantys ir požiūrį į šalies ekonomiką.
Šiuo metu tolimesnę perspektyvą prognozuoti sunku, o gal ir neįmanoma. Tačiau neabejotinai verta atidžiau pažvelgti į tokį naujosios valdančiosios koalicijos sprendimą, ir į artimiausius darbus bei galimybes, kurie guls ant naujojo ministro stalo.
Ministras: nauja tapatybė
TS-LKD partijos pirmininkas, labai tikėtina, kad ir naujasis užsienio reikalų ministras, ES sostinėse turi platų pažinčių ratą, kurį gebėjo susikurti reguliariai dalyvaudamas Europos Liaudies Partijos lyderių susitikimuose. Tai stiprus privalumas. Gabrielių Landsbergį ES posėdžių salėse ar video konferencijose pažins Angela Merkel, Ursula van der Leyen bei visa eilė užsienio reikalų ministrų. Jis į pasaulio užsienio vilkų elito akiratį yra patekęs kaip aktyviai besireiškęs Rusijos ir karo Ukrainoje klausimais Europos Parlamento narys.
Be to, jo asmeninis pažinčių tinklas yra praturtintas ir Užsienio reikalų ministerijos (URM) instituciniu įdirbiu. Tai geras startas naujam ministrui plėsti Lietuvos draugų ratą tiek Vakaruose, tiek ir Rytuose bei efektyviai reikšti šalies nacionalinius interesus, darant įtaką šaliai naudingiems ES ir NATO sprendimams.
Jo santykių su prezidentu perspektyva, regis, turi ryškų konstruktyvumo atspalvį. Šie santykiai greičiausiai bus paremti supratimu, kad ministras yra artimiausias šalies vadovo patarėjas užsienio politikos klausimais, o profesinė ir asmeninė pažintis su svarbiausiais prezidento patarėjais sukuria prielaidas darniai veiklai.
Visgi priešingai nei daugumos ligšiolinių ministrų atveju, G. Landsbergis nėra dirbęs diplomatinės atstovybės vadovu nei vienoje užsienio valstybėje, neturi ambasadoriaus rango ir patirties. Tačiau yra ragavęs diplomatinės duonos su druska, kai pradėjo karjerą žemiausio rango diplomatu ministerijoje, laimėjęs konkursą kukliai gyveno Briuselyje ir dirbo techninį, tačiau piliečiams svarbų konsulinį darbą.
Taip pat svarbu tai, kad tai verslios šeimos atstovas, suprantantis individualios iniciatyvos, rizikos prisiėmimo bei palankios reguliacinės aplinkos verslui kūrimo svarbą. Tai palanki žinia Lietuvos ir užsienio investuotojams, jog naujasis ministras gali imtis atsakomybės įgyvendinti prezidento G. Nausėdos kadencijos pradžioje išreikštą siekį praturtinti ekonominės diplomatijos veiklą.
Darbai: pokyčius keis iššūkiai
Ministro pasiruošimas diplomatiniam skrydžiui prasidės išorinę rekonstrukciją baigiančiuose J.Tumo-Vaižganto g. 2 rūmuose. Visgi ne fasado trūkumuose slypi didžioji problematika.
Jau kurį laiką žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose mirga kaltinimai apie sustabarėjusią, neskaidrią, nemotyvuojančią personalo vystymo, tobulėjimo ir karjeros sistemą, dialogo su darbuotojais trūkumą. Taigi labiau laukiama ne fasadinio, bet giluminio URM remonto.
Ministerijos darbuotojai, pažinodami būsimą ministrą nuo diplomatijos pradžiamokslio laikų bei vertindami jo įgytą politinį svorį, suprantama, puoselėja aukštus lūkesčius dėl būsimų vidinių permainų, kurios mažintų motyvacinę atskirtį tarp žemesnio ir aukšto rango diplomatų, sugrąžintų nuopelnais ir talentais, o ne asmeniniu lojalumu ir partine priklausomybe pagrįstų paskyrimų tvarką.
Sprendžiant šį iššūkį vertėtų pasekti ES gerąja praktika: atlikti išorinių ekspertų auditą, kuris padėtų naujai URM vadovybei įvertinti, kaip diplomatinė tarnyba įgyvendina keliamus uždavinius, kiek ir kokių žmogiškųjų ir finansinių resursų iš tiesų reikia.
Lietuva tarptautiniuose santykiuose atstovaujama ne tik jos pačios, bet ir plataus 140 ES diplomatinių atstovybių tinklo. Šioje srityje taip pat turėtume sumaniau išnaudoti galimybes, o ES diplomatų gretose iškovoti daugiau atsakingų pozicijų Lietuvos piliečiams. Toli dairytis nereikia. Latvijai tai puikiai pavyko, jų žmonės užima įtakingas Europos Komisijos Generalinio sekretoriaus ir EK Prezidentės vyriausiojo patarėjo pozicijas. Lietuva neturi prabangos nusileisti.
Lūžis: ne juodai balta realybė
Tačiau G. Landsbergio laukia dar vienas, fundamentalią reikšmę turintis profesinis iššūkis. Opozicijos lyderio kritikos, problemų artikuliavimo, organizuojamų priešpriešos kampanijų laikas praeityje. Ateina metas prisiimti tiesioginę asmeninę atsakomybę už priimamus sprendimus ir jų tvarumą.
Astravo AE, gili Baltarusijos politinė krizė, santykiai su kaimynais, ES sprendimai užsienio ir saugumo politikos srityje – tai tampa naujojo ministro tiesioginės atsakomybės dalimi. Bendrauti teks ne tik su sąjungininkais ir bendraminčiais, bet ir su priešininkais bei ne draugais. Tokia diplomatijos šefo dalis.
Taip kad netruks paaiškėti, kad nėra greitų ir idealių sprendimų. Yra bendri sąlyčio taškai ir kompromisai. Viešoji diplomatija – tik paviršius, po kuriuo slypi reali derybinė diplomatija ir interesų derinimo menas. Perspektyvoje gali tekti bendrauti ir derėtis su dabartinio Baltarusijos režimo atstovais, Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministru ir kitais. Ypač kaimyninės šalies valdžios perdavimo kontekste. Nepatogi, tačiau tokia štai faktinė realybė.
Bendruomenė: pažįstamas ir žadinantis viltį
Tačiau ES ir NATO posėdžių salėse ir kabinetuose naujasis ministras bus laukiamas su dvigubu smalsumu. „Anūko“ įžengimas į tarptautinės politikos areną bus neabejotinai priimtas su pasididžiavimu, matant šį žingsnį kartų kaitos ir modernėjančios Lietuvos politikos kontekste.
Tačiau galima neabejoti ir tuo, kad šiltas ir pozityvus priėmimas į aukščiausią diplomatijos lygą bus lydimas viltimi dėl naujos, laisvos, savimi ir sąjungininkais pasitikinčios Lietuvos diplomatinės veiklos. Tokios, kuri ne tik toliau neštų ir kitus uždegtų laisvės ir demokratijos idėjomis, bet ir rezultatyviai prisidėtų prie geopolitinio ES vaidmens stiprinimo ir strateginių karinių gebėjimų vystymo.
G. Landsbergis teigia, kad „užsienio politikoje radikalių pokyčių nereikia“. Visgi realybė yra ta, kad per pastaruosius kelerius metus tarptautiniai santykiai iš esmės jau pergyveno tokius giluminius pokyčius, į kuriuos neišvengiamai teks reaguoti bei keistis patiems.
ES ir NATO organizacijoms reikalinga ambicinga, uždeganti vizija, kurianti naują šių institucijų identitetą XXI amžiuje. Tokia vizija ir veikla, kuri atlieptų piliečių, ypač jaunosios kartos lūkesčius, pripažintų JAV bei ES skirtumus ir bendrumus, sutelktų ES ir JAV bendrai politikai Kinijos atžvilgiu, kad būtų surasta išmintinga „bendradarbiavimo, atsvaros ir sulaikymo“ politika.
Naujas užsienio reikalų ministras turi visus reikiamus bruožus, labai įtakingą nacionalinio politiko statusą bei profesionalią institucinę URM atramą, kad su nauja energija ir vizija sėkmingai reikštų Lietuvos nacionalinius interesus bei iškeltų šalies diplomatiją į naują tarptautinį lygmenį.
Per porą metų yra realu išvysti, ar G. Landsbergiui pavyks išnaudoti, kaip įprasta, populiarumą pelnančio vyriausybės nario vietą ir paversti jį asmeninio populiarumo augimu. O sėkminga veikla atstovaujant ir reiškiant nacionalinius interesus bei išaugęs populiarumas gali sukurti pamatus TS-LKD partijos lyderiui tapti labai rimtu kandidatu ir 2024-ųjų Lietuvos Respublikos prezidento rinkimuose.