„Vienas žmogus, iškeliaudamas į svetimą šalį, pasišaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą. Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną – kiekvienam pagal jo gabumus – ir iškeliavo.
Tas, kuris gavo penkis talentus, tuojau nuėjęs ėmė verstis ir pelnė kitus penkis. Taip pat kuris gavo du talentus, pelnė kitus du. O kuris buvo gavęs vieną, nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus.“ (Mt 25, 14–18)
Talentas Jėzaus laikais buvo ne pinigas, bet svorio matas, maždaug 39 kg sidabro luitas. Jo vertė tada buvo apie 6000 denarų, o vienas denaras būdavo vienos dienos darbo užmokestis. Erazmas Roterdamietis († 1536) pirmasis žodžiui „talentas“ suteikė platesnę reikšmę, kuria mes ir šiandien nusakome žmogaus gebėjimus.
Palyginime matome, kad talentas nėra uždirbtas ar nupirktas. Jis yra gautas. Tai – dovana. Mūsų gyvenimas neprasideda iš nieko. Yra pagrindas, kuris buvo suteiktas, dovanotas. Viskas yra malonė. Iš mūsų pusės yra būtinas dėkingas ir atsakingas atsakas į šią gautą dovaną.
Krikščioniui, tarp įvairių Dievo suteiktų dovanų, tikėjimas ir sakramentai irgi yra Dievo dovana. Palyginimas apie talentus mus kviečia atlikti sąžinės sąskaitą: kaip naudojame šiuos talentus?
Daugeliui Krikštas išties yra giliai širdyje užkastas talentas. Prigimtiniai talentų vaisiai baigiasi su mūsų mirtimi arba daugių daugiausiai lieka paveldėtojams; dvasinių talentų vaisiai mus palydi į amžinąjį gyvenimą.
Be to, mūsų žmogiška ir krikščioniška pareiga nėra puoselėti vien tik savo prigimtinius ir dvasinius talentus, bet taip pat padėti ir kitiems juos plėtoti, leisti į apyvartą; ypač tiems, kurie neturi galimybės ar neišdrįsta vieni patys to daryti.
Pasaulyje nemažai žmonių, mokančių įžvelgti paslėptus talentus kitame žmoguje ir su meile padedančių juos puoselėti, iškelti į šviesą. Galbūt ir tas žmogus, kuris pabijojo ir užkasė savo talentą giliai žemėje, taip nebūtų pasielgęs, jei būtų atsiradęs bent vienas, išdrįsęs jam pagelbėti ir jį padrąsinti.