Pietų Kaukaze yra toks „Karabacho Mazgas“, dėl kurio karai vyksta nuo pat XVIII amžiaus, o XX amžiaus pabaigoje ir dabar šio mazgo problemas bandoma išspręsti tik kardo smūgiu. 1992 metais tai padarė armėnai, dabar tą patį bando pakartoti azerai.
Šią savaitę nuskambėjo jau žinoma informacija: Azerbaidžano Prezidentas Ilham‘as Aliyev‘as paskelbė, kad Armėnija antrajame Karabacho kare kapituliavo. Azerbaidžanas džiūgauja, Armėnija liūdi ir pyksta, griauna karą pralaimėjusio Nikolas Pashinyan’o Vyriausybę, Rusija įveda savo taikdarius, Turkija sveikina Azerbaidžaną.
Žinau, koks jautrus tai klausimas ir armėnams, ir azerams. Nesiimu spręsti, kurie iš jų vakar (nuo pat 1992 metų) ir šiandien buvo ir yra teisūs, kurie – ne. Armėnai, 1994 metais ginklu išvarę azerus ne tik iš armėniško Nagorno Karabacho, bet ir iš 7 aplinkinių rajonų, visą šį laiką, iki pat dabar su Rusijos pagalba stengėsi tik išlaikyti „status quo“ ir neinvestavo į ilgalaikio taikaus sprendimo įgyvendinimą, azerai nuo pat 1994 metų jautėsi pažeminti ir siekė revanšo, kurį dabar su Turkijos pagalba ir pasiekė.
Jokios tarptautinės taikos iniciatyvos, ESBO, Minsko grupės pastangos per visus 26 metus nedavė jokių rezultatų. Europos Sąjunga visą šį laiką išliko tik pasyvia šio rusenančio konflikto stebėtoja, o pastaruoju metu taip pat tik stebėjo tai, kaip ta rusenanti ugnis peraugo į tragišką vulkaną.
Nors šiuo metu azerai švenčia, o armėnai liūdi, abiem pusėms yra ką apmąstyti. Kokia yra tolesnė šio Pietų Kaukazo regiono ateitis? Nesunku tapti naujais „Vidurio Rytais“, kur etniniai konfliktai ir karai taps permanentiniu bruožu, visą regioną skandinančiu į vis gilesnę atsilikimo duobę.
Dar daugiau, jau ir šių dienų konfliktas parodė, kad tai tampa ne tik vietiniu Armėnijos ir Azerbaidžiano santykių aiškinimųsi, nelabai išmintingai bandant vienu kardo kirčiu išspręsti „Karabacho Mazgo“ problemą, bet tai tampa dar viena didžiųjų Rusijos ir Turkijos galių konflikto vieta. Ir abi „Karabacho Mazgo“ pusės tampa šių didžiųjų galių grumtynių įrankiais bei įkaitėmis.
Ir nors kai kas aiškina, kad Rusija, įgavusi teisę įvesti savo taikdarius ir pasieniečius tiek į Azerbaidžiano, tiek ir į Armėnijos teritoriją, yra didžioji šio karo laimėtoja, kad Putinas netgi atkeršys „aksominės revoliucijos“ lyderiui N. Pashinyan’ui, pažiūrėjus šiek tiek plačiau tenka daryti priešingą išvadą. Šis Nagorno Karabacho karas yra dar vienas pastarojo meto konfliktas, kur Rusija buvo priversta pripažinti Turkijos galią. Armėnai, kurie pasitikėjo Rusijos saugumo garantijomis ir karinėmis technologijomis, turėjo pripažinti technologinį Azerbaidžano, kuris rėmėsi Turkijos parama ir Turkijos bei Izraelio technologijomis, pranašumą.
Per šiuos metus tai jau trečia vieta, kur Turkija Rusijai prikišamai parodo savo karinį ir technologinį pranašumą. Pirmas kartas buvo, kai turkai pagrasino rusams neatakuoti Sirijoje Idlibo miesto, rusams nepaklausius turkų perspėjimo, turkai su savo dronais juos skaudžiai pamokė (apie tai rašiau tekste „Ar reikia kumščio, jeigu nori taikos?“), po to sekė tokia pat pamoka ir Libijoje, kur turkų dronai lėmė turkų remiamos pusės (Jungtinių Tautų pripažintos Libijos Vyriausybės) persvarą, nors kitoje pusėje buvo rusiški Vagnerio samdiniai ir karinė technika bei Emmanuel‘io Macron’o politinė parama.
Indikatyvu, kad Ukrainos Prezidentas Volodymyras Zelenskis prieš gerą mėnesį nuskubėjo į Turkiją ir su Recepu Tayyipu Erdoganu pasirašė plačios apimties karinio bendradarbiavimo sutartį. Ukrainiečiai žino, kokius partnerius reikia rinktis, norint karo lauke atlaikyti Rusijos agresiją.
Bandymai išspręsti kardu „Karabacho Mazgą“ iki šiol nebuvo sėkmingi: vienai pusei su kokio nors didžiojo kaimyno pagalba pasiekus laikiną pergalę, kita pusė ieškodavo kitų didžiųjų kaimynų su dar didesniu kardu paramos ir po kelių dešimtmečių pasiekdavo revanšą.
Skirtingai nuo Aleksandro Makedoniečio pasiūlyto „Gordijaus mazgo“ sprendimo kardo kirčiu, „Karabacho Mazgo“ sprendimas reikalauja ne kardo, o proto, išminties, išmintingos politinės lyderystės. Ir lyderių gebėjimo daryti išmintingus geopolitinius pasirinkimus.
Rusija įrodė, kad ji negali būti laikoma patikima partnere. Turkai, nors ir įrodė, kad gali pamokyti Kremlių, tačiau elgiasi nelabai išmintingai, nes kursto ugnį savo kaimynystėje.
Europos Sąjunga galėtų imtis ryžtingesnės lyderystės, siūlydama Armėnijai ir Azerbaidžanui ilgalaikės taikos ir spartaus vystymosi pagalbą ir planą, bet iki šiol moka tik kalbėti apie savo „strateginę autonomiją“ ir kritikuoti JAV administraciją, kai šie sėkmingai sutaiko Izraelį su arabais ar Serbiją su Kosovu.
Kodėl Europos Sąjunga iki šiol bijo imtis didesnės lyderystės ir atsakomybės Pietų Kaukaze ar kituose Rytų Partnerystės regionuose? Turiu tik vieną atsakymą – nes bijo Kremliaus ir Putino. Tariamai nenori išprovokuoti. Turkiją galima pagirti bent už tai, kad tris kartus iš eilės įrodė, jog Kremlius kumščio bijo. Europos Sąjungai laikas pasidaryti teisingas išvadas. Gaila, kad tam reikėjo dar vieno Karabacho karo...