Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – dr. Igno Kaplerio „Iliustruotą Lietuvos istoriją“. Skaitytojai čia ras visko: lūžinius mūsų praeities įvykius, epochines pergales, kultūros laimėjimus, kasdienio gyvenimo epizodus ir įdomybes, didžias mūsų moteris ir vyrus.
Pirmasis knygos tomas skirtas seniausiai Lietuvos istorijai nuo priešistorės baltų iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos žlugimo laikų.
Tautos ir Lietuvos valstybės egzistencijos pagrindas – lietuvių istorinė sąmonė – nuolatos keitėsi. XIX a. lietuvių tauta balansavo ties išnykimo riba. Tautinio atgimimo pažadintai modernėjančiai tautai prireikė vienijančios pasaulėžiūros. Nauja istorijos samprata idealizavo pagonišką kunigaikščių Lietuvą, bet atmetė turtingą kitų epochų palikimą.
„Lenkai pavogė lietuvių istoriją, dabar siekia pavogti rusai, mes turime nutverti tuos vagis už rankos ir parodyti juos tikrojoje šviesoje visam pasauliui...“ – skundėsi vienas iš Nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjų Antanas Smetona. Neatsiejama lietuvių istorinės sąmonės dalimi tapo jo valdymo laikais pasirodžiusi kultinė A. Šapokos „Lietuvos istorija“.
Iš šios pasididžiavimą savo tauta ir valstybe skatinusios knygos patriotizmo sėmėsi ištisos lietuvių kartos. 1940 m. Lietuvą okupavusi Sovietų Sąjunga siekė ištrinti tautos istorinę atmintį. Už A. Šapokos knygos fragmentą su Lietuvos valdovų atvaizdais moksleiviui grėsė pašalinimas iš mokyklos. Kiekviena karta turi savo istorijos supratimą.
Šiandien viešojoje erdvėje skamba nuomonės, jog A. Šapokos istorija paseno, yra nacionalistinė, antilenkiška, todėl kenkia tarptautiniams santykiams. Atsiranda kaltinimų knygai prorusiškumu ar net raginimai jaunimui išmesti ją iš savo senelių spintų. Teigiama, kad Lietuvos istoriją reikia perrašyti, atsisakyti tautinio atgimimo laikais sukurto didžiojo pasakojimo apie lietuvių tautos ir jos kančių istorijoje išskirtinumą.
Taigi paklauskime skaitytojų, kokios mūsų šalies ir tautos istorijos reikia XXI amžiaus Lietuvos visuomenei?
Knygos ištrauka:
Apie 300 metų krikščioniškos LDK valdovų panteonas Vilniaus katedra patikimai slėpė Karalių kriptos duris. Prieš maskvėnų ir kazokų antplūdį 1655 m. Katedros kapitula nusprendė surinkti ir paslėpti svarbiausius palaikus. Palaidojimą skubiai sumūrytoje kriptoje sumaniai užmaskavo profesionalai, galbūt LDK karo inžinieriai. Katedrą apiplėšę ir išniekinę priešai negebėjo aptikti slėptuvės.
1931 m. po didžiojo Neries potvynio prireikė sutvirtinti Bazilikos pastato pamatus, sienas. Tada Lietuvos sostinę buvo užėmusi Lenkija. Atsitiktinai, darbininkams atliekant remonto darbus, rasti didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro, abiejų Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės – palaikai, po Šv. Kazimiero koplyčia aptikta urna su Merkinėje mirusio ATR valdovo Vladislovo Vazos širdimi. Dabar Karalių kripta tuščia, valdovų palaikai saugomi požemiuose įrengtame mauzoliejuje.
Per 1655 m. „tvaną“ dingusių Vytauto Didžiojo, taip pat jo žmonos Onos, didžiųjų kunigaikščių Švitrigailos bei Žygimanto Kęstutaičio palaikų likimas nežinomas. 1430 m. Vytautas buvo iškilmingai palaidotas gotikinės Katedros rūsyje specialiai įrengtoje šeimos kapavietėje prie Šv. Mykolo Arkangelo altoriaus, greta žmonos Onos. Perstatant pastatą, valdovo palaikai iš šeimos kapo perkelti į kitą vietą.
XVI a. Bonos Sforcos rūpesčiu Vytauto Didžiojo atminimas įamžintas, o palaikai perkelti į Italijoje pagamintą renesansinio stiliaus akmeninį sarkofagą. Jis stovėjo maldos namų viduje prie naujo Šv. Kryžiaus, arba Vytauto, altoriaus. Tikėtina, kad sarkofagą išsivežė arba sunaikino maskvėnai. Valdovo palaikai galėjo būti išniekinti ir dingti amžiams arba likti paslėpti Katedroje. Gyvuoja versija, jog tarpukariu Karalių kriptoje rasti ir Vytauto Didžiojo kaulai bei insignijos, bet dėl nesutarimų su Lietuva Lenkijos valdžia juos specialiai paslėpė.
Per Antrąjį pasaulinį karą be pėdsakų dingo ir tarpukariu rastos valdovų auksinės insignijos bei J. Pilsudskiui įteikta ataskaita apie atradimą. Vytauto Didžiojo palaikai per maskvėnų antplūdį galėjo būti išvežti iš Vilniaus kitur ir per karo suirutę pasimesti.
Daug klausimų kelia 1958 m. Rumšiškių bažnyčioje rastas narvas su žmogaus kaulais ir nediduke karūna. Šis paslaptingas artefaktas į Rumšiškes atkeliavo karų laikais – XVII–XVIII a. Stebina, kad kaulai pririšti prie grotų, antspauduoti. Ar jie eilinio kilmingojo, Bažnyčios šventojo, ar Vytauto Didžiojo, lieka nežinoma.