Neteisūs nei vieni, nei kiti. Liberalai, nepažindami nei tikros „vaiko pinigų“ prigimties, nei paskirties, pavadina juos skurdo mažinimo priemone, sukarikatūrina, parodo, kokia ji nevykusiai brangi. Dar pasididžiuoja savo sveiku protu ir užsimoja nebemokėti turtingiems, o sutaupytomis lėšomis taikliau kovoti su skurdu.
Valstiečiai ir ne tik gina „vaiko pinigus“ visiems, teigdami, kad vaikai visose šeimose vienodi – tiek skurdžiose, tiek turtingose. Tai nėra tiesa, nes kiekvienas vaikas, kaip ir medis, skirtingas, bet nesikabinėkim prie žodžio. Socialinės politikos požiūriu svarbiau, kad vaikų gyvenimo sąlygos net labai nevienodos. Ir jokiais „vaiko pinigais“ jų nesuvienodinsi bedarbių ir milijonierių šeimose.
„Vaiko pinigų“ paskirtis – nei mažinti skurdą, nei sulyginti visus vaikus. Jų paskirtis artimesnė suaugusiųjų sulyginimui, bet tik tų, kurie turi vaikus, ir tų, kurie neturi.
Tai instrumentas, kuris taikomas kartu su mokesčiais ir padeda perskirstyti pajamas ne tik tarp vaikų neturinčių mokesčių mokėtojų ir turinčių, kuriems skiriamos išmokos.
Kadangi nepilnamečiai vaikai patenka tik į dalį mokesčio mokėtojo gyvenimo tarpsnio, galiausiai perskirstymas vyksta tarp to paties asmens skirtingų gyvenimo periodų.
Dalį savo gyvenimo (kol neturi vaikų ir kai jie jau suaugę) asmuo yra didesnis donoras, o dalį (kai vaikai nepilnamečiai) – naudos gavėjas.
Tautos patyrė, kad tai teisinga ir ne tokia brangi pajamų perstūmimo laike ar savikreditavimo priemonė, palyginus su „bobutės paskola“. Nenuostabu, kad tie „vaiko pinigai“ pasaulyje seniai nebėra dviratis, kurį vis dar bandytų išrasti vis nauja ir nauja mūsų Seimo karta.
„Vaiko pinigų“ atsiradimą pirmiausia sąlygojo XIX a. profesinių sąjungų kovos su darbdaviais dėl geresnių darbo sąlygų. Suprantama, kad jauniems vienišiems vyrams buvo lengviau, o vaikus turintys (ir ypač daugiau vaikų) darbininkai buvo skurdesni, todėl ir aktyvesni kovotojai už didesnes algas ir streikų iniciatoriai.
Sunki šeimos išlaikymo iš vienos menkos algos našta juos tam skatino.
Darbdaviai netruko parodyti pirštu į valstybę (taip atsitinka ir dabar, pavyzdžiui, diskutuojant apie minimalios algos didinimą) – jei ir reikia pasirūpinti darbininkų vaikais, tai tik ne mums, nes mes mokam už darbą, o ne už vaikų darymą po jo. Įvestos mokesčių lengvatos tiems, kas turi išlaikytinių. Jos padėjo kiek pakeisti nepilnamečius vaikus išlaikančių tėvų naštą sąskaita tų, kas vaikų neturėjo.
Beje, iki šiol kai kas prisimena sovietų viengungių mokestį ir iš jo juokiasi, nežinodami, kad tai tebuvo tik vakarų šalyse esančių mokesčių lengvatų tėvams alternatyva. Tikslas buvo panašus.
XX a. pradžioje šalia mokesčių lengvatos tėvams, kaip feminisčių kovų rezultatas, įvedami „pinigai šeimai“, kurie turi būti mokami tik motinai. Tradicinėse šeimose neretai moteriai tai buvo vienutėliai, ne iš vyro malonės gaunami pinigai.
Bet jie įskaičiuojami į šeimos pajamas ir taip padidina mokesčius nuo vyrų algų. Vyrų tai nedžiugino, juo labiau, jei augančioms pajamoms taikomi progresiniai tarifai.
Taip per „vaiko pinigus“ buvo ne tik sukurtas solidarumas (perskirstymas) tarp išlaikomus vaikus turinčių ir neturinčių asmenų, bet šiek tiek ir šeimų viduje – tarp vyrų ir moterų.
Taigi, šiuolaikinėse visuomenėse „vaiko pinigų“ paskirtis – ne sumažinti skurdą. Tam yra kitos priemonės, kurios nutaikytos ne į visas ir net ne daugumą šeimų, bet tik į skurstančias.
Deja, bet tos priemonės Lietuvoje daugiau negu kuklios. Kai skursta 20 proc. šeimų, paramos skurstantiems priemonės nepasiekia nei 2 proc. Kai skurdo riba 450 eurų, remiamos pajamos tik 125 eurai.
Bet tai yra būtent kita tema ir liberalams, užsimojusiems mus valdyti, su tuo teks susipažinti, nes būna ir kitaip, nei tesako sveikas protas. Kai nesprendžiama skurdo problema, tuomet prie jos visai nevykusiai imamos kabinti netinkančios priemonės ir taip pastarųjų funkcionalumas pakertamas.
Beje, užsimoja apriboti „vaiko pinigus“, bet gestas viduryje sustoja, netęsiamas link remiamų pajamų skurstantiems didinimo. Todėl tas mostas neatrodo ir nuoširdus.
Tačiau nėra sveikas ir valstietiškas kraštutinumas – „visi vaikai vienodi ir turi būti lygūs“. Ne! 60 eurų kas mėnesį tik šiek tiek prisidės prie 800 uždirbančio asmens išlaidų vaikui padengimo ir vos sušvelnins atstumą nuo tiek pat uždirbančio bevaikio gerovės. Tačiau nei 60, nei 100 eurų nesulygins 800 ir 8000 uždirbančiųjų vaikų gyvenimo sąlygų bei galimybių.
Todėl pagrįsta abejonė, ar reikia remti ir labai daug uždirbančius tėvus? Ar neteisingiau ir neracionaliau būtų juos į tą „vaiko pinigų“ sistemos solidarumą įtraukti tik pusiau, t.y. tik kaip donorus, bet ne naudos gavėjus? Žinoma, kad visada bus skirtingos nuomonės dėl konkrečios pajamų ribos, nuo kurios tą visuotiną pinigų perskirstymą perjungti į viepusį režimą. Apie tai ir turėtų diskutuoti politikai – čia ir yra erdvė pasireikšti kairės-dešinės dimensijai.
Tačiau net ir sutarus ar tiesiog rinkėjams suteikus mandatą yra dar ir kitas – įgyvendinimo – klausimas. Kaip tai padaryti? Nemokėti „vaiko pinigų“, pradedant nuo tam tikros pinigų sumos, nėra geras atsakymas. Tokiu atveju tenka tikrinti kiekvieno potencialaus pretendento pajamas. Kadangi tai ne parama skurstantiems, pretendentais būtų ir stiprūs vidutiniokai, tarkime, uždirbantys iki dviejų vidutinių algų – didžioji visuomenės dalis.
Nukreipti minias pajamų patikrai į savivaldybių paramos skyrius, kuriuose 3-5 darbuotojai? Pasikliauti mokesčių inspekcijos duomenimis? Tačiau jie vėluoja vos ne pora metų, per kuriuos tos pajamos gali reikšmingai pakisti, o kai kurie vaikai net užaugti. O mažai uždirbantiems ir vidutiniokams net tie 60 eurų reikalingi čia ir dabar.
Ką daro šimtmečio patirtį turinčios šalys? Derina „vaiko pinigų“ mokėjimą su pajamų mokesčiais. Pinigai mokami kiekvienam, bet didelių pajamų gavėjai užlipa ant didesnio mokesčio laiptelio ir tuos pinigus nepastebimai grąžina valstybei. Išmokant išmoką, pretendentų pajamų tikrinimo vajaus nereikia – mokama kiekvienam. O praėjus metams, vis tiek mokestinių prievolių vykdymas kontroliuojamas, turi vaikų, ar ne, ir nesvarbu, kiek uždirbi.
Ir jeigu pas mus kas nors siūlo nemokėti vaiko pinigų uždirbantiems, pavyzdžiui, virš trijų vidutinių algų, vietoje jų nemokėjimo uždėkime virš tos sumos papildomą kelių procentinių punktų dydžio tarifą gyventojų pajamų mokesčiui. Finansinį rezultatą šeimoms ir valstybei galime susiskaičiuoti tą patį. O bus net geriau, nes tuos padidintus tarifus sumokės ir vaikų neturintys.
Be to, norintiems galima leisti atsisakyti „vaiko pinigų“ ir susigrąžinti padidintu tarifu sumokėtą mokesčio dalį. Tai būtų rimtesnis „atsisakymas“, nei kai kada dabar pasigirstantys pasiteisinimai – „jeigu jau turtingiems tų pinigų nereikia, tai gali jų neimti“.
Mūsų padėtis dėkinga, sprendimai pasaulyje seniai argumentuoti, sukurti ir išmėginti. Tačiau pirma sąlyga link „vaiko pinigų“, kaip ir kitų socialinių reikalų sutvarkymo, – techninių sprendimų neuždiskutuoti ideologiniais ginčais. Kad ir tokiais – „mes prieš progresinius mokesčius, o mes už visų vaikų lygybę“.