Pradėti norėčiau nuo šios koalicijos stabilumo galimybių. Koaliciją sudaro Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (50 mandatų), Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (13 mandatų) ir Laisvės partija (11 mandatų). Šios trys jėgos kartu sudėjus Seime turi 74 mandatus. Iš pažiūros tai yra trapi dauguma.
Visgi ši dauguma išsiskiria savo idėjiniu homogeniškumu – visos partijos užima aiškias pozicijas centro-dešinėje. Visos jos turi aiškias vertybines nuostatas, kurių nemažai visas tris partneres vienija, pavyzdžiui, požiūris į Rusiją, užsienio politiką, saugumą, ekonomiką (išimtis mokesčių reikalai), valstybės valdymą, esmines reformas.
Be abejo, egzistuoja ir skirtumai, tokie kaip minėtas mokesčių klausimas ar kai kurie vertybiniai aspektai. Tačiau pliuralistinėje daugiapartinėje demokratijoje skirtingos partijos atstovauja skirtingas politines pozicijas, todėl jos ir yra atskirai. Jeigu būtų visiškas nuomonių sutapimas – skirtingos partijos neegzistuotų. Būtent tai lemia, kad visos koalicijos neišvengiamai yra ir bus grįstos kompromisais.
Šiame Seime šiai koalicijai nėra alternatyvos. Nėra kitos daugumos, kuri galėtų susiformuoti vedama bendros programos ar bent jau panašių idėjų. Taip, egzistuoja kai kurie klausimai, kuriais dalis pozicijos ir dalis opozicijos gali sutarti, tačiau skirtumai yra per dideli, kad galėtumėme kalbėti apie alternatyvią koaliciją.
Netikite? Paklauskite savęs, kaip galėtų sutarti Laisvės partija ir valstiečiai. Sunku įsivaizduoti? Taip, nes tai yra skirtingų lizdų paukščiai. O be vieno iš jų suformuoti kažką kitoje pusėje yra bemaž neįmanoma. Todėl nepaisant trapios daugumos, kuri gali perspektyvoje susvyruoti vienu ar kitu dalykiniu klausimu, alternatyvios koalicijos neįmanomos.
Visa tai gana aiškiai rodo, kad koalicija bus tikrai tvirta ir tai yra labai gerai. Lietuvai reikia ramybės ir sutarimo, aiškumo ir stabilumo. Ši koalicija tai duos.
Unikali konservatorių padėtis
Įdomu, kad žvelgiant į koaliciją ir opoziciją, Tėvynės Sąjungos padėtis yra unikali. Esame ne tik didžiausia politinė jėga su didžiausia atsakomybe, tačiau atsiduriame dabartinio parlamentinio politinio spektro centre. Tai yra skirtumas nuo 2008-2012 m., kai žymiai arčiau centro buvo liberalai ar Tautos prisikėlimo partija, kurios pozicija... na, jos tiesiog nebuvo, todėl ją lengva padėti į centrą. O ir TS-LKD turėjo daug išskirtinai aštrių kampų, kuriems surasti paramą Seime buvo gana sunku.
Šiandien Tėvynės Sąjunga yra nuosaikiausia ir plačiausią potencialių rinkėjų ratą apibrėžianti jėga. Todėl mums šiame Seime teks unikali taikintojo, kompromisų ir sutarimo ieškotojų rolė.
Tai yra atsakingos pareigos. Pripažinsiu, jog manau, kad dar iki galo šios atsakomybės dydžio ir svarbos nesuprantame, nes negalime pamatuoti. Tam reikės laiko.
Akivaizdu, kad visuomenė yra pavargusi nuo pykčio, chaoso, beprasmių kovų ir valdžios manipuliacijų. Žmonės nori ramybės, susitaikymo, aiškių reformų, bet ne revoliucijų. Būtent su tokia darbotvarke atėjome į rinkimus ir tam mandatą gavome. Kad šią darbotvarkę įgyvendintumėme mums reikės ne tik koreguoti Seimo darbą, lėtinti teisėkūrą, atnešti daugiau proto ir ekspertizės į Vyriausybę, bet ir patiems išlaikyti nuosaikumą.
Nesivelti į konfliktus su valstiečiais ir, net neabejoju, kartais raminti aistringus koalicijos partnerius, kurie dėl savo karšto būdo gali greitai įsivelti į muštynes su Ramūnu Karbauskiu. Neabejoju, kad dažnai teks spausti stabdžių pedalą ir grįžti tartis dėl svarbiausių darbų tiek su partneriais, tiek su opozicija.
Jau gana aiškiai matosi, kad naujos kadencijos opozicija pamažu pereis į kritikos fazę. Tai natūralu, patys buvome dvi kadencijas opozicijoje, todėl suprantame. Tikėtis kažko kito būtų neprotinga ir neapdairu.
Turime suprasti, kad santykyje su opozicija svarbiausia yra valdančiųjų rolė. Būtent mes dabar jau turime dažniau ištiesti ranką, parodyti empatiją, pasiūlyti susitarti dėl svarbesnių projektų arba atsižvelgti į opozicijos kritiką. Kartais netgi gali tekti atsižvelgti į kritiką ne tiek dėl tos kritikos protingumo, bet dėl paties sutarimo principo. Tam turime nusiteikti.
Tokio sutarimo neieškodavo šios kadencijos valdantieji. Mes neturime kartoti jų klaidų. Būtent todėl mūsų pozicija yra unikali. Mes turime rasti kompromisus.
Tai yra gera sutartis
Pirmieji kompromisai, kuriuos suradome, atsispindi naujosios koalicijos sutartyje. Ši sutartis ne retą gali stebinti savo forma, nes joje yra dvi esminės dalys: dėl ko sutariame ir dėl ko nesutariame.
Kaip sakė žanro klasikai: jei sutartis nepatinka visiems radikaliausiems spektrams – tai yra gera sutartis, ji grįsta kompromisu ir nuosaikumu. O ši sutartis, kai tik buvo paviešinta, susilaukė gana daug nuosaikiosios visuomenės dalies palaikymo, bet tikrai nemažai kritikos iš kraštutinės dešinės apologetų, radikaliųjų liberalų ir kraštutinės kairės. Visiems jiems nepatiko beveik tie patys dalykai, tik dėl skirtingų priežasčių: partnerystės, Stambulo konvencijos, marihuanos dekriminalizavimo ir kitų klausimų paminėjimas net ir (arba tik) neįpareigojančioje dalyje.
Bet visgi, dėl ko koalicija sutarė. Sutarė dėl daugybės visai Lietuvai svarbių dalykų:
1) pirmą kartą turime koaliciją, kuriai švietimas tikrai nuoširdžiai rūpi ir kuri turi įrankius švietimo problemoms spręsti.
Rūpi todėl, kad visos trys partijos švietimą rinkimų kampanijoje iškėlė į pirmąsias pozicijas. Visos jos turėjo stipriausias švietimo programas ir aiškius temos lyderius, kurie turi ir ekspertų, ir profesinių bendruomenių palaikymą. Sutarta dėl nacionalinio susitarimo dėl švietimo, kuris apims tiek ir adekvataus švietimo finansavimo numatymą, tiek ir sutarimą dėl ugdymo turinio, tiek ir dėl regioninių skirtumų mažinimo. Ypač svarbu paminėti, kad į šio susitarimo architektūros kūrimą bus įtraukta ir opozicija, o tai lems susitarimo ilgalaikiškumą;
2) sutarta dėl ekonomikos transformacijos, pirmiausiai orientuojantis į aukštą pridėtinę vertę;
3) sutarta dėl šalies žaliojo kurso: nuo tvirtesnio aplinkosauginio reguliavimo iki energetinės nepriklausomybės stiprinimo;
4) sutarta dėl socialinės atskirties mažinimo, kaip esminio tikslo, kurio bus siekiama užtikrinant kokybiškesnes socialines paslaugas ir nuimant visus įstatyminius barjerus, kurie šiuo metu lemia kai kurių visuomenės grupių atskirtį;
5) sutarta dėl pokyčių sveikatos apsaugoje, kokybiškesnio viešojo administravimo, kultūros prieinamumo didinimo, savivaldybių savarankiškumo stiprinimo, o visa tai grindžiama atsakinga ir tvaria finansų politika.
Artimiausių darbų sąraše yra koronaviruso situacijos suvaldymas, 2021 m. suplanuotų valstybinių investicijų peržiūra (efektyvesnis skolintų pinigų panaudojimas), Astravo AE blokada, pasirengimas referendumui dėl dvigubos pilietybės.
Klausite, o kur yra šios sutarties konkretybės? Atsakysiu. Koalicijos sutartyje yra sutarta dėl bendros veiklos principų ir prioritetų. Konkretybės atsiras Vyriausybės programoje ir tos programos priemonių plane. Sutartį pasirašius prasideda Vyriausybės programos formavimo darbai. Ją ir Vyriausybę patvirtinus laukia priemonių planas. Tad galutinis darbų vaizdas paaiškės per artimiausius kelis mėnesius.
Sutarti dėl ko nesutariame – tai gera praktika
Daug ką nustebino sutarties dalis, kurioje kalbama apie darbus, dėl kurių atskirti koalicijos partneriai turi kitokią nuomonę, bet dėl kurių įsipareigojama dėti visas pastangas. Ką tai reiškia?
Tai reiškia, kad egzistuoja nuomonių išsiskyrimai: pavyzdžiui, mes norime nuversti Cvirkos balvoną iš vieno Vilniaus skvero, bet galbūt yra tam nepritariančių. Liberalai nori įteisinti lyčiai neutralią partnerystę, bet gana aišku, kad TS-LKD tuo klausimu turi įvairių nuomonių. Čia tik keli pavyzdžiai.
Tai, kad šie klausimai yra koalicijos sutartyje, rodo, jog jie visoms pusėms yra savaip svarbūs, tačiau vieningos pozicijos dar nėra. Bus ieškoma, kaip surasti bendrus vardiklius, geriausių šių klausimų sprendimų formuluočių ir plačios paramos. Taip pat ir įtraukiant opoziciją.
Tačiau kartu pabrėžtina, kad šiais klausimais nebus laužomos koalicijos partnerių ir atskirų parlamentarų rankos. Įstatymai nebus stumiami buldozeriu ar dar kaip kitaip. Tai, mano nuomone, yra svarbi nuostata, nes ji vėlgi leidžia kalbėti apie kompromiso paiešką.
Taigi, turime koaliciją, daugumą ir tuojau turėsime naują Vyriausybę. Ji bus profesionali, stabili ir iškart imsis svarbiausių darbų. Dėl to labai džiaugiuosi ir dedu labai daug vilčių. Lietuvai bus gerai.