Nes manėme, kad per pusę metų tikrai būsime pasiruošę atlaikyti antrąją koronaviruso bangą. Kaip dabar paaiškėjo, šiltasis metų sezonas buvo paskirtas ne pasirengimui, o sveikatos apsaugos ministro atostogoms. Pasekmių ilgai laukti nereikėjo: praėjus pusmečiui nuo pirmosios bangos, naujai užsikrėtusius skaičiuojame jau po tūkstantį per parą, mirusiuosius šimtais. Kurgi ta sėkmės istorija, kurią taip garsiai skelbėsi sukūrę valdantieji?
Lietuvą pasiekus pirmajai COVID-19 bangai, ją pavyko gana greitai suvaldyti. Jokio čia stebuklo – tiesiog pačiu laiku buvo įvestas griežtas karantinas. Kaip žinia, tai yra efektyviausia iki šiol taikyta priemonė viruso plitimui stabdyti. Birželio viduryje karantinas baigėsi.
Apie tai, kaip Lietuva sublizgėjo Europoje suvaldžiusi pandemiją, Vyriausybės vadovas dar ilgai gyrėsi. Išdidžiai tai kartojo visi valdantieji Seimo rinkimų kampanijos metu. Kol visoje šalyje buvo rodomi priešrinkiminiai spektakliai, valstybėje apie pandemiją visi pamiršo – žmonės atsipalaidavo, intensyviai keliavo, linksminosi ir džiaugėsi vasara.
Regis, visi ribojimų pančiai nukrito – tiek kavinėse, tiek masinėse šventėse apie saugojimąsi, atstumo laikymąsi niekas nebegalvojo ir tuo nesirūpino. Tokios laisvės pasekmes netrukome pajusti – vidurvasarį koronavirusas vėl ėmė plisti.
Kai atvejų ėmė pastebimai daugėti, liepos 20 dieną sveikatos apsaugos ministras ir Valstybės ekstremaliosios situacijos operacijų vadovas Aurelijus Veryga paskelbė išeinantis atostogų. Penkioms savaitėms. Dosniai apdalinęs priedais savo pavaldinius ministerijoje, o medikus apdovanojęs savo paties sukurtais medaliais, ministras nusprendė atsikvėpti.
Pailsėti reikia visiems, tas suprantama. Tačiau, kaip dabar paaiškėjo, šios ilgos ministro atostogos mums kainavo labai brangiai: visą vasarą nebuvo padaryta nieko, kad kaip galima geriau pasiruoštume atlaikyti antrąją COVID-19 bangą, apie kurią kalbėjo visas pasaulis ir kurios išvengti nebūtų padėjęs net stebuklas. Kelių mėnesių pertrauka buvo skirta tam, kad suvoktume savo padarytas klaidas ir jų nekartotume, o svarbiausia – parengtume sveikatos apsaugos sistemą galimai dideliam COVID-19 ligonių antplūdžiui, kuris mus greit ištiko. Deja, nepasiruošusius.
Regis, vienintelis dalykas, ko šiuo metu netrūksta ir dėl ko kilo daugiausiai rūpesčių pavasarį, – tai asmens apsaugos priemonės ir reagentai COVID-19 tyrimams.
Tačiau yra tiesiog gėdinga iš medikų girdėti tai, kad net didžiosios šalies ligoninės nebuvo aprūpintos papildoma deguonies prieiga sunkesnės būklės COVID-19 pacientams. Kai reikėjo skubiai rūpintis įranga, numatyti papildomų vietų kitose ligoninėse, apmokyti su infekcijomis iki tol nedirbusius medikus, ministras už 160 tūkst. eurų pirko mokymus, kaip atsisakyti kyšio.
Niekas ministerijoje, rodos, nepagalvojo, kad derėtų iš anksto numatyti ne tik iš kur ir kaip pritraukti daugiau medikų darbui su COVID-19 pacientais, bet ir kaip apmokėti už viršvalandžius gydytojams, slaugytojams, rezidentams, pagalbiniam personalui. Pervargę ir sutrikę jaunieji medikai priversti viešai atverti žaizdas, kurių sistemos vadai užsispyrusiai nenori matyti.
Rezidentai tampa patrankų mėsa šiame kruviname kare dėl gyvybių: gydymo įstaigų vadovai juos siunčia ten, kur sunkiausia, kur nenori ar negali labiau patyrę ir kvalifikuoti kolegos. Juos paprasčiau vaikyti, nemokėti atlygio, versti dirbti paromis ir išmesti pirmai progai pasitaikius.
Tai, kad visą pusmetį iki šiol tiek SAM, tiek atsakingi pareigūnai Vyriausybėje neatliko namų darbų ir antrajai pandemijos bangai nepasiruošė, tiesiai ir atvirai pasakė Jaunųjų gydytojų asociacija. „Pusę metų visos Valstybės ir dalies gydymo įstaigų lygmenyje stebėjome epidemiologinių prognozių ignoravimą ir neveiksnumą – šio laiko neišnaudojus galimų scenarijų modeliavimui ir detaliųjų planų paruošimui, sveikatos sistemoje atsivėrusias ir gilėjančias skyles, kaip jau tampa įprasta, bandoma uždengti gydytojų rezidentų sąskaita“, – teigiama asociacijos pareiškime.
Gelbėdamiesi nuo pandemijos laikysimės tol, kol laikysis mūsų medikai, kariaujantys ir kitą, mums nematomą, karą su pasenusia, bet vis dar gaja sovietine ligoninių valdymo sistema, autoritarizmu paremtais santykiais su vadovais, butaforinėmis profsąjungomis, mobingu ir bauginimais. Visa tai niekur nedingo, priešingai – tik sustiprėjo ir išvešėjo desperatiškai siekiant čia ir dabar padaryti tai, kas nepadaryta per pusmetį iki antrosios pandemijos bangos.
Sėkmės istorija, apie kurią su pasididžiavimu daug kalbėjo „valstiečiai“, virto nesibaigiančiu košmaru mūsų medikams, tūkstančiams sunkiai sergančiųjų ir visų, kurie dėl nusikalstamo kai kurių politikų ir valdininkų aplaidumo bei neveikimo negali patekti pas gydytoją, kuriems per ilgas vizito laukimas jau baigėsi ir dar baigsis liūdnai dėl stabdomų planinių sveikatos priežiūros paslaugų.
Panašu, kad nesuvaldyta pandemija yra viena iš nueinančios valdžios „dovanėlių“ naujajai valdžiai, tiksliau, nekenčiamiems konservatoriams. Dar bandoma paskubomis įteisinti rentas neperrinktiems parlamentarams ir aprūpinti šiltomis darbo vietomis saviškius.
Truputį dar pavogti ir pridergti ant kilimo prieš išeinant.