Rezultatų skaičiavimas prasidėjo Joe Bidenui turint tvirto favorito statusą. Visur pabrėždavau, jog Donaldas Trumpas taip pat turi realų kelią į pergalę, tačiau jis – siauresnis nei oponento; kitaip tariant, jei Bidenas galėjo šen bei ten nepateisinti lūkesčių ir vis tiek išlikti konkurencingu, tai prezidento galimybės buvo susietos su rezultatais keliose konkrečiose valstijose, kurias Respublikonas tiesiog privalėjo laimėti.
Visgi Demokratų optimizmas ėmė greitai sklaidytis. Trumpas ne tik tvirtai laimėjo privalomas valstijas (pavyzdžiui, Floridą, Teksasą ar Ohają), tačiau ir įsiveržė į priekį Bidenui palankiomis laikytose šalies dalyse. Atrodė, jog kartojasi 2016 metų scenarijus: apklausos skelbia viena, o rinkėjai įrodo visai ką kita.
Net ir pats Trumpas suskubo pareikšti, jog laimėjo rinkimus; bet tuo pačiu preventyviai pakartoti kaltinimus Demokratams dėl balsavimo paštu proceso, kuris esą neskaidrus. Ir pagrasinti dėl to kreiptis į Aukščiausiąjį Teismą.
Auštant naujai dienai bei aiškėjant vis didesniam balsų skaičiui, išryškėjo tokių Trumpo nuogąstavimų priežastis. Kaip ir buvo galima numanyti, daugelis valstijų pirmiausiai skaičiavo ir skelbė atėjusiųjų rinkimų dieną balsus; tarp tokių būta daugiau Trumpo rėmėjų. Kiek vėliau pradėti atplėšti balsavusiųjų išankstiniu būdu ir paštu vokai. Tokių rinkėjų skaičius buvo rekordinis, apie 100 mln., ir didesnė dalis – jau Bideno rėmėjai.
Tad Trumpo anksti įgytas pranašumas ėmė tirpti. Paaiškėjo, jog Arizona, per pastaruosius dvylika prezidento rinkimų net 11 kartų (išskyrus 1996 m.) balsavusi už Respublikonus, šį sykį pasirinko Demokratą; Viskonsinas ir Mičiganas, kuriose praėjusius rinkimus laimėjo Trumpas, taip pat pasislinko į Bideno pusę. Net ir Pensilvanijoje, kur prezidento pranašumas atrodė solidus, atsirado intriga. (rezultatai ne galutiniai ir gali keistis)
Kitaip tariant, prasidėjo nauja tendencija: išankstiniai ir didžiųjų miestų balsai kilstelėjo Bideną. Daugeliu atvejų jo persvara šio teksto rašymo metu tebėra minimali (vos keliolika ar keliasdešimt tūkstančių balsų Nevadoje, Mičigane ir kitur), tad ir kalbos apie pergalę – nepamatuotai ankstyvos. Ankstyva galvas nuleisti ir Trumpo rinkėjams. Visgi skaičiavimas – ir likusių nesuskaičiuotų balsų geografija, – gana palanki Bidenui ir sugrąžina jam favorito statusą.
Pats prezidentas, žinoma, nepasiduos. Jis nuolat kartoja, kad nemėgsta pralaimėti – ir nenori įeiti į istoriją kaip vos vienuoliktas valstybės vadovas, likęs be antrosios kadencijos. Gali būti, jog jis kreipsis į teismus, skųs balsavimo tvarką, o atskirose valstijose – balsavusiųjų paštu biuletenius. Kuklūs balsų skirtumai veikiausiai ženkliai neišaugs, tad tik paskatins aistras. Tačiau šių priemonių sėkmė – abejotina.
Trumpas visgi turėtų ir kuo pasidžiaugti. Esamais duomenimis, visos valstybės mastu, jis gavo 68 mln. amerikiečių palaikymą – ir skaičius dar augs. Prezidentas įrodė, kad nėra tik itin siauros, dažnai banaliai sukarikatūrintos rinkėjų grupės atstovas. Nors išvadas daryti dar anksti, panašu, jog jo rezultatai iš Lotynų Amerikos kilusių amerikiečių tarpe daug geresni, nei prognozuota. Ar to pakaks atskirų valstijų dėka nugalėti Joe Bideną, kuris su 70 mln.+ bendrai gautų balsų pasieks naują šalies rekordą, parodys artimiausių dienų skaičiavimai.
Nepaisant prezidento rinkimų baigties, nokdauno nepatyrė nei viena iš partijų. Senate, panašu, kiek netikėtai liks Respublikonų dauguma; Atstovų rūmuose ir toliau daugiau bus Demokratų. Pusiausvyra išlieka, nors šiais laikais ji dažniau reiškia totalų partijų negebėjimą susikalbėti tarpusavyje, o ne paskatas bendram darbui. Galbūt postūmį tam duos rinkėjų aktyvumas, kuris, išankstiniais duomenimis, gali būti didžiausias per šimtmetį, ir signalizuoja apie konkurencingą demokratiją.
Porinkiminis laikotarpis bus proga partijoms permąstyti save. Net jei Trumpo era Respublikonų partijoje baigsis, trumpiška politika – išliks; skepticizmas daugiašalių formatų atžvilgiu, abejonės laisva prekyba bei vykstančiais sociokultūriniais pokyčiais stiprėjau jau kurį laiką, tad turi potencialo stiprėti. Pasekėjų tokioms idėjoms netrūksta, ir jie užima kertines pozicijas partijos viduje. Bet tuo pačiu partijos lyderiai jau dabar užsimena, jog negali sau leisti taip stipriai kaip dabar pralaimėti priemiesčiuose gyvenančių rinkėjų tarpe, taip pat nusileisti varžovams moterų elektorato grupėje.
Tuo metu Demokratai turėtų atsibusti iš įsitikinimo, dominuojančio ir elito sluoksniuose, kad yra vieninteliai pelnyti į ateitį orientuotų amerikiečių atstovai. Milijonai piliečių nėra patenkinti ir šios partijos ideologiniais kraštutinumais, dažnai nepamatuotais siūlymais, didelės dalies netankiai apgyvendintų JAV valstijų interesų nurašymu. Todėl, nepaisant Trumpo eros turbulencijos, aklai nepuolė „mėlyniesiems“ į glėbį.
JAV prezidento rinkimai sukoncentravo viso pasaulio dėmesį, mat sąlygoja globalius procesus. Mums, Lietuvoje, verta į juos žvelgti per sąjungininko perspektyvą: kad ir kas taptų senuoju/naujuoju JAV lyderiu, šalies strategija draugų atžvilgiu staigiai nesikeis. Aljansų esmė yra ilgaamžiškumas; turime kliautis vieni kitais, ir peržengti atskirų personalijų ribas. Neturime pagrindo abejoti, kad, nepaisant rinkimų baigties, su šiandienos JAV išliekame vienoje gretoje.