Dedu šauktuką, nes spjaunantys į mirtį dažniausiai yra didvyriai. Žmonės, kurie sąmoningai aukoja savo gyvybę dėl idealo, dėl tėvynės, tikėjimo, šeimos. Kita nebijančių mirties grupė yra savižudžiai. Bet jie yra ligoniai, palikime juos medikų globai. Ir galiausiai – trečioji kategorija: idiotai. Tai tokie personažai, kurie matydami realų mirties pavojų sako, kad ši problema jų niekaip neliečia.
Šią savaitę Vokietijos kanclerė Angela Merkel paskelbė karantiną ir ta proga savo tėvynainiams pasakė: „Man tai labai sunki diena. Aš suprantu, kad prašau didžiulio jūsų pasiaukojimo. Bet mes turime veikti nedelsdami. Imperatyvas – laikytis, kiekvienam savo vietoje, be polemikos“.
Į ką kreipiasi kanclerė ir ko ji prašo? Ji kreipiasi į eilinius vokiečius, prašo jų likti kiekvienam savo vietoje. Ir tai yra ne kas kita, kaip tikrasis pandemijos laikų didvyriškumas: saugotis! Neieškoti beprasmiškos mirties! Nes beprasmiškos mirties ieško tik idiotai.
Aš nežinau, kaip į tokį lyderės kreipimąsi reaguos vokiečiai. Gal pora tūkstančių berlyniečių išgers alaus, ateis prie Brandenburgo vartų ir surengs mažutėlį polemikos hepeningą? Vis tik labiau tikėčiau, kad vokiečiai – racionalių ir drausmingų žmonių tauta, supras, jau suprato, kas yra tikrasis didvyriškumas, o kas yra paprasčiausia kvailystė. Apie tai tenka galvoti ne tik vokiečiams, bet ir belgams, prancūzams, ispanams, italams, britams. Visa Europa šiomis dienomis apie tai skaudžiai mąsto.
Pas mus skamba kitokia muzika. Ne lokalus polemikos proveržis, o išvirkščio didvyriškumo mišios. Dalyvaujame tradicinėje mirusiųjų šventėje, bet čia pat jai – mirčiai, rodome liežuvį.
Šį savaitgalį ponia Irena susitiks su ponia Aldona kapinėse, uždegs žvakutes atgulusiems nuo infarktų bei insultų, pasiklausinės, ar pažįsta bent vieną, sergantį kovydu, ar matė, kaip užsikrėtusieji dūsta, ar regėjo, kaip jie miršta, o tada vieningai nutars: mirties nuo kovydo nėra. Ji išgalvota žmonėms gąsdinti! Geriau eikime į kavinę latės išgerti!
Čia gal kažkiek sukarikatūrintas vaizdelis. Bet kaip Lietuvoje sukarikatūrinta koronaviruso pandemija! Nes juk ta bjaurastis mums gadina Vėlines. Kažkam tikrai sujauks kasmetinį slidinėjimo sezoną Alpėse. Nors kažkas kažkodėl negalvoja, ką reiškia karantinas Alpių slidinėjimo industrijai ir joje dirbantiems žmonėms.
Ir galų gale: žmonių gąsdinimui sugalvotas kovydas kėsinasi į Kalėdų laukimo džiaugsmą ir tradicinį miesto eglių čempionatą. Šito mes jam tikrai neatleisime, nors, pavyzdžiui, britams žymiai blogiau: „The Times“ praneša, kad Kalėdų vakarienėje galės dalyvauti ne daugiau kaip šeši kalėdotojai, ir policija turės teisę įsibrauti bei patikrinti.
Briuselis užsidarė. Madridas seniai užsidarė. Londonas karantine. Paryžius uždarytas. Vokietija irgi skelbia apie karantiną. Ponia Irena ir ponia Aldona feisbuke piktinasi beprasmišku panikos skleidimu. Ponas Eimuntas sako, kad koronos cirkas yra slogos nevertas, nes kai turi slogą – jauti, o koroną daug kas turi ir nejaučia, tai argi ne cirkas? Ponia Albina sako, kad lūpų pūslelinė irgi yra virusas, sunkiai išgydomas, kur karantinas? Ponas Gintaras nerimauja: be kaukės prekybos centre neaptarnauja, ir tai anaiptol nėra tas dalykas, dėl kurio mes skelbėme nepriklausomybę.
Tokių ir panašių pasisakymų – ne šimtai, ne tūkstančiai, o šimtai tūkstančių. Į juos galima būtų nekreipti jokio dėmesio, nes, pasirodo, ir 1918 metasi tarp mirties nuo ispaniško gripo ir bulviakasio daugelis rinkosi bulviakasį, kitaip tariant – mirtį.
Dabar Lietuvoje vyksta kažkas panašaus: formuojasi kritinė masė – feisbuko minia, neigianti pandemijos pavojų. Minios sociologas prancūzas Gustave Le Bon aiškino: minioje susikuria tam tikra psichologinė vienybė – vadinamoji minios siela, minią vienija bendri jausmai, įtaiga, suteikianti jai energijos. Kur ta energija bus nukreipta? Kol kas sunku pasakyti, tačiau ji pučiasi, laukia savo ideologinio vedlio, netiesiogiai daro įtaką visuomenei, kuria tam tikrą spaudimą politikai. Valstybėje formuojasi negera nuotaika, siurreali atmosfera, kai mirtį niekinantys idiotai išsiurbia energiją, kuri galėtų būti nukreipta kovai su pandemija.
Praėjusį pavasarį Italijoje – pirmajame Europos pandemijos epicentre, viešpatavo visiškai kitas požiūris: gydytojai, slaugytojai, dvasininkai, vairuotojai, kurjeriai, žurnalistai aukojosi gydydami, slaugydami, guosdami, vairuodami, informuodami. Laikraščiai kasdien skelbdavo mirusių kovoje su koronavirusu vardus ir nuotraukas. Jie buvo tikrieji šalies didvyriai, dvasiniai lyderiai, jiems nusilenkė šalies prezidentas, kaip nusilenkiama kariams, žuvusiems fronte.
Pas mus – kitas požiūris. Kuo daugiau užsikrėtusiųjų ir mirusiųjų, tuo daugiau juokų, patyčių, erzelio. Feisbuko minia ligoninių didvyrius paverčia idiotais, sergančius išvadina nevykėliais, mirštančius išlydi patyčiomis, savanoriai, jeigu jų yra, slepiasi, tarsi būtų nusikaltėliai.
Visuomenės empatijos lygis – kone nulinis. Santalkos lygis – kone nulinis. Ponia Irena ir ponia Aldona, ir daug kitų ponių ir ponų piktinasi žiniasklaida, kuri rašo apie pandemiją. Apie tai, kas vyksta pasaulyje. Apie mirtį, kuri yra čia, anapus prekybos centro durų. Drąsieji Lietuvos žmonės nori gerų žinių, nori žinių apie Kalėdinį balių, kuris galbūt neįvyks. Nors ką gali žinoti, galbūt yra žiniasklaida, nerašanti, neinformuojanti apie pandemiją. Tarkime, „Ašchabado vėliava“ greičiausiai nerašo. Galbūt ir „Pchenjano naujienos“ skaitytojų negąsdina.
Galite mane keikti, kad sugadinau Visų Šventųjų savaitgalį. Kad apie tai rašau ir keliu paniką. Atsižvelgiant į drąsių idiotų skaičių ir įtaką šalyje, reikėtų dar daugiau panikos. Dar daugiau nerimo. Galite mane keikti, bet aš du mėnesius gyvenau pandemijos epicentre, ten, kur per vieną dieną mirdavo beveik tūkstantis žmonių. Neduok Dieve, jeigu tai atsitiktų Lietuvoje. Jeigu nebūtų kito būdo suvokti: kartais protinga baimė yra vertesnė už idiotų drąsą.
Žinoma, paprasčiau nebijoti. Lengviau būti drąsiems. Geriau į nieką nekreipti dėmesio, eiti sirgti už „Žalgirį“. Patogiau nežiūrėti į grafikus, kurie rodo ne stop momento situaciją, o statistinių duomenų dinamiką. Smagiau juoktis iš tų, kurie saugosi.
Juokitės, Lietuvos drąsuoliai! Ir nė nepastebėsite, kaip nuvingiuos eilės prie krematoriumų. Panašiai kaip kovo mėnesį Bergame. Dar dvi trys savaitės drąsos – ir pamatysite: sunkvežimių kolona važiuoja.