2020 m. gegužės 28 d. Teisėjų etikos ir drausmės komisija konstatavo, kad teisėjas savo elgesiu pažeidė Teisėjų etikos kodekse įtvirtintus padorumo ir pavyzdingumo principų reikalavimus, teisėjui iškėlė drausmės bylą ir perdavė ją nagrinėti Teisėjų garbės teismui.
Teisėjų taryba klausimą turėjo nagrinėti gegužės 29 d., tačiau svarstymą atidėjo, kol bus gautas Teisėjų garbės teismo sprendimas šiuo klausimu.
Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad dėl teisėjo paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų, Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. Dabar tai – Teisėjų taryba.
Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą, Konstitucinis Teismas suformavo doktriną, kad Teisėjų tarybos patarimas nėra tik rekomendacinio pobūdžio, jis sukelia teisinius padarinius: jeigu Teisėjų taryba Respublikos Prezidentui pataria skirti asmenį teisėju, Respublikos Prezidentas gal spręsti, ar jį paskirti teisėju, ar neskirti.
Tačiau jeigu Teisėjų taryba pataria asmens neskirti teisėju, jis negali būti paskirtas teisėju. Taip pat yra ir tuo atveju, jeigu Teisėjų taryba Respublikos Prezidentui pataria dėl teisėjo atleidimo: jeigu ji Respublikos Prezidentui pataria neatleisti teisėjo, Respublikos Prezidentas negali jo atleisti.
Taigi, speciali teisėjų institucija (Teisėjų taryba) yra atsvara Respublikos Prezidentui, kaip vykdomosios valdžios institucijai, formuojant teisėjų korpusą; tai neleidžia politinei valdžiai dominuoti teisminės valdžios atžvilgiu, užtikrina inter alia teismų ir teisėjų nepriklausomumą. Kita vertus, nurodyti stabdžių ir atsvarų elementai, kurios teisminė valdžia ir kitos valstybės valdžios institucijos turi viena kitos atžvilgiu, negali būti aiškinami kaip priešpriešos mechanizmai, – Konstitucijoje įtvirtinta ne jų priešprieša, o Respublikos Prezidento ir specialios teisėjų institucijos (Teisėjų tarybos) bendradarbiavimas, tarpfunkcinė partnerystė.
Teisėjų tarybos diskrecijos ribas pirmiausia apibrėžia jos konstitucinė paskirtis, inter alia, jos pareiga neleisti atleisti teisėjo iš pareigų dėl jo priimtų sprendimų bylose. Nekalbame apie tai, kai teisėjas bylose daro elementarias teisės klaidas, – tokiu atveju pakanka ir vieno šiurkštaus pareigų netinkamo atlikimo, kad galima būtų kelti klausimą dėl jo atleidimo.
Tai, kad nesant Teisėjų tarybos patarimo atleisti teisėją iš pareigų Respublikos Prezidentas negali to padaryti, yra labai svarbi teisėjo nepriklausomumo garantija. Bet ši garantija skirta ne tik teisėjo nepriklausomumo apsaugai – ją būtina derinti su visuomenės konstituciškai pagrįstu interesu, kad iš teisėjo pareigų būtų pašalinti asmenys, kurie savo poelgių pažemino teisėjo vardą, kad Respublikos Prezidentas galėtų vykdyti savo konstitucinę pareigą juos atleisti iš pareigų.
Taigi, ką nagrinėjamu atveju turėjo padaryti Teisėjų taryba? Pirmiausia, ji turėjo nustatyti, ar teisėjas tikrai vairavo išgėręs ir ar toks elgesys gali būti vertinamas kaip poelgis, kuriuo teisėjas pažemino teisėjo vardą. Abejonių, kad teisėjas vairavo išgėręs, nekilo, pats teisėjas tai pripažino, tai užfiksavo kelių policijos pareigūnai, teisėjas nurodyto fakto neginčija.
Liko atsakyti į antrą klausimą: ar teisėjo poelgis yra toks, kuriuo teisėjas pažemino teisėjo vardą? Prisiminkime, kad Respublikos Prezidentas į Teisėjų tarybą kreipėsi būtent dėl to, nes, jo nuomone, teisėjas, kuris automobilį vairavo išgėręs, tokiu poelgiu pažemino teisėjo vardą.
Ką į tokią Respublikos Prezidento nuomonę atsako Teisėjų taryba? Tikriausiai sutiksite, kad Teisėjų taryba pirmiausia turėjo pateikti teisėjo atliktų veiksmų teisinę kvalifikaciją – ar teisėjo poelgis (vairavimas išgėrus) yra toks, kuriuo jis pažemino teisėjo vardą. Būtent to, kaip minėta, klausė Respublikos Prezidentas. Bet Teisėjų taryba tiesiog „apeina“ šį klausimą, ji konstatuoja, kad: „Respublikos Prezidentas <…> teisėjo vardą žeminantį poelgį vertina kaip pakankamą griežčiausios drausminės nuobaudos skyrimui. Tuo tarpu Teisėjų garbės teismas laiko, kad teisėjo poelgiai nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad leistų šį teisėją atleisti iš pareigų.“
Taigi, Teisėjų taryba lyg „prisidengia“ Teisėjų garbės teismo sprendimu. Toliau Teisėjų taryba konstatuoja: „Teisėjų taryba pripažįsta, kad teisėjas savo veiksmais pažeidė Teisėjų Etikos kodekso 13 straipsnio 1 ir 7 punktuose įtvirtinto padorumo principo bei 14 straipsnio 1 ir 2 punktuose įtvirtinto pavyzdingumo principo reikalavimus, pakenkė teismų sistemos autoritetui. Vis dėlto, Teisėjų taryba sprendžia, kad teisėjo padaryto pažeidimo pavojingumas, taip pat teisėjo asmeninės ir profesinės savybės lemia, kad Respublikos Prezidento siūloma drausminė nuobauda teisėjui – atleidimas iš pareigų būtų per griežta ir neproporcinga.“ Kitaip tariant, Teisėjų etikos kodekso pažeidimas nėra toks pavojingas, kad teisėją reikėtų atleisti.
Negalima nematyti, kad Teisėjų taryba akivaizdžiai iškreipia Respublikos Prezidento kreipimosi į Teisėjo tarybą esmę: Respublikos Prezidentas siūlė taikyti atleidimo iš pareigų bausmę ne todėl, kad teisėjas pažeidė Teisėjų etikos kodekso reikalavimus, kaip tai konstatavo Teisėjų taryba, o dėl to, kad, Respublikos Prezidento nuomone, teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą. Tai skirtingi dalykai. Todėl Teisėjų tarybos sprendimo teiginys, kad „Respublikos Prezidento siūloma drausminė nuobauda teisėjui – atleidimas iš pareigų, būtų per griežta ir neproporcinga“, neturi nieko bendro su tuo, dėl ko iš tiesų į Teisėjų tarybą kreipėsi Respublikos Prezidentas.
Matome, kad Teisėjų tarybos sprendime nėra nei žodžio apie tai, ar teisėjo poelgis yra toks, kuriuo jis pažemino teisėjo vardą. Šiuo aspektu teisėjo veiksmų teisinė kvalifikacija nėra pateikta. Nutarime konstatuota tik tai, kad Respublikos Prezidentas teisėjo poelgį vertina kaip pažeminusį teisėjo vardą, o Teisėjų taryba rašo, kad ji pripažįsta, kad teisėjas pažeidė Teisėjų etikos kodekso reikalavimus.
Jeigu prokuroras perduotų teismui baudžiamąją bylą, kurioje asmuo būtų kaltinamas padaręs nusikaltimą, ar teismas galėtų asmenį išteisinti konstatavęs tik tai, kad jis pažeidė atitinkamą etikos kodeksą, bet nekonstatavęs, kad asmens veikoje nėra nusikaltimo sudėties? Akivaizdu, kad taip negali būti. Teismas visada turi nustatyti, ar asmens veikoje yra nusikaltimo sudėtis, ar jos nėra.
Asmens veikos teisinis kvalifikavimas yra būtinas sprendžiant bet kokią baudžiamąją ar administracinio nusižengimo bylą. Teisėjo veikos teisinį kvalifikavimą privalo pateikti ir Teisėjų taryba, kai sprendžia, ar teisėjo poelgis yra toks, kuriuo jis pažemino teisėjo vardą. Nors nagrinėjamu atveju Teisėjų taryba konstatavo, kad teisėjas pažeidė Teisėjų Etikos kodeksą, ji kartu turėjo vertinti ir tai, ar Etikos kodekso pažeidimas yra/ nėra toks, kuriuo teisėjas pažemino teisėjo vardą. Deja, ji to nepadarė.
Galima tik spėlioti, kodėl Teisėjų taryba nevertino, ar teisėjo poelgis yra toks, kuriuo jis pažemino teisėjo vardą, nors Respublikos Prezidentas prašė įvertinti būtent tai. Gal dėl to, kad konstatavus, jog teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, tektų priimti kitokį sprendimą, t. y. Respublikos Prezidentui patarti atleisti teisėją iš pareigų arba tektų aiškintis, kodėl šiuo atveju Teisėjų taryba visiškai nepaisė Konstitucinio Teismo suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos.
O ji yra tokia: Teisėjų taryba turi ne tik įsitikinti, kad tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo padarytas, bet ir įvertinti, ar jis šiuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą. Jeigu teisėjas tikrai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, Teisėjų taryba privalo patarti Respublikos Prezidentui atleisti tą teisėją iš pareigų.
Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad tokiais atvejais minėta speciali teisėjų institucija negali nepatarti Respublikos Prezidentui atleisti to teisėjo iš pareigų, o Respublikos Prezidentas, gavęs tokį patarimą, turi įgaliojimus atleisti teisėją iš pareigų (jeigu atleidžiamas Aukščiausiojo Teismo teisėjas – turi įgaliojimus teikti jį Seimui atleisti, o jeigu atleidžiamas Apeliacinio teismo teisėjas – turi įgaliojimus prašyti Seimo pritarimo jį atleisti); tai turi būti padaroma nedelsiant (KT 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas).
Viskas daugiau negu aišku. Laikantis šios Konstitucinio Teismo doktrinos, yra užtikrinamas dviejų konstitucinių vertybių: teisėjo nepriklausomumo apsaugos ir konstituciškai pagrįsto viešojo intereso, kad teisėjais nedirbtų asmenys, kurie savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, balansas. Nemanau, kad nurodyta konstitucinė doktrina Teisėjų tarybai nebuvo žinoma.
Nagrinėjamu atveju ne tik nebuvo paisoma minėtos Konstitucinio Teismo doktrinos, bet nebuvo atkreiptas dėmesys į kitą teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindą, t. y., kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai. Poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas, ir apkaltinamasis nuosprendis, mūsų nuomone, yra lygiaverčiai atleidimo pagrindai, nors tai yra savarankiški pagrindai. Manytina, kad pagal Konstituciją abiem šiais atvejais Teisėjų taryba neturi diskrecijos spręsti, ar Respublikos Prezidentui patarti dėl tokio teisėjo atleidimo, ar nepatarti atleisti teisėją.
Pagal Konstitucinio Teismo suformuotą doktriną, tokiais atvejais Teisėjų taryba privalo, pabrėžiu, privalo Respublikos Prezidentui patarti teisėją atleisti iš pareigų, o Respublikos Prezidentas privalo jį atleisti. Tai imperatyvus reikalavimas, kitų variantų Konstitucija nenumato. Taip Konstituciją aiškina Konstitucinis Teismas.
Galima pridurti, jog Konstitucinis Teismas daug kartų yra konstatavęs, kad jo pateikta Konstitucijos nuostatų samprata – šiandien kalbame apie tai, ką reiškia Konstitucijos 115 straipsnio nuostata „savo poelgiu pažemino teisėjo vardą“ – yra privaloma ne tik visoms teisėkūros institucijoms (Seimui, Vyriausybei, Respublikos Prezidentui, ministrams, savivaldybėms ir kt.), bet ir teisę taikančioms institucijoms, šiuo atveju – Teisėjų tarybai. Visos šios institucijos, taigi ir Teisėjų taryba, negali Konstitucijos nuostatų aiškinti kitaip, negu jas išaiškino Konstitucinis Teismas.
Deja, turime kitokios praktikos pavyzdį, man ji nepriimtina, nes leidžia likti teisėju asmeniui, kuris vairavo išgėręs, taigi, savo poelgiu akivaizdžiai pažemino teisėjo vardą. Teisėjų taryba kažkodėl visiškai nekreipė dėmesio ir į susiklosčiusią teismų praktiką bylose, kai atleidimą iš pareigų už tai, kad vairavo išgėrę, teismuose ginčijo policijos, pasienio ir kitų tarnybų pareigūnai, o teismai atmesdavo jų skundus, nes neturi reikšmės, kada pareigūnas vartojo alkoholį – vakare, ryte ar per pietus, svarbu, kad jis vairavo išgėręs.
Vien nustatyto juridinio fakto, kad pareigūnas vairavo išgėręs, pakanka, kad jis būtų atleistas iš pareigų. Šiuo atveju kalbame apie ypatingą pareigūną – teisėją, kuriam keliami daug didesnį reikalavimai, negu policijos, prokuratūros, pasienio tarnybos pareigūnams. Argi tikrai nebuvo svarbi aplinkybė, kad teisėjas išgėręs vairavo automobilį ne važiuodamas žvejoti ar grybauti, o darbo dieną vyko į teismą vykdyti teisingumo?
Nagrinėjamu atveju, mano nuomone, Teisėjų taryba neatliko jai tenkančios konstitucinės pareigos, ji nepaisė Konstitucinio Teismo suformuotos doktrinos, taigi, nepaisė Konstitucijos, nepagrįstai išplėtė jai Konstitucijoje nustatytos diskrecijos ribas, veikė ulra vires. Kalbame apie tai, kad Teisėjų tarybos sprendimas nepatarti Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų priimtas neatsakius į pagrindinį klausimą: ar vairavimas išgėrus yra poelgis, kuriuo teisėjas pažemino teisėjo vardą, taigi, nepateikus teisėjo veikos teisinio vertinimo (kvalifikavimo) tuo aspektu, kurį nurodė Respublikos Prezidentas.
Vien dėl to Teisėjų tarybos sprendimas nelaikytinas tinkamai motyvuotų, vadinasi, jis vertintinas kaip pažeidžiantis konstitucinį teisinės valstybės principą, taip pat Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalį, kurioje įtvirtinti Teisėjų tarybos įgaliojimai. Manytina, kad pažeistas ir konstitucinis atsakingo valdymo principas. Ar vairavimas išgėrus tikrai nuo šiol savaime nėra laikomas poelgiu, kuriuo teisėjas pažemino teisėjo vardą?
Ar Respublikos Prezidentas turi teisę teismui apskųsti Teisėjų tarybos sprendimą, kai ji atsisako patarti atleisti teisėją iš pareigų, nors tam yra konstitucinis pagrindas, t. y., teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą? Tokių bylų iki šiol nebuvo. Teisėjų taryba nėra viešojo administravimo subjektas, vadinasi, bylą nagrinėtų bendrosios kompetencijos teismai. Ar jie galėtų panaikinti Teisėjų tarybos sprendimą nepatarti atleisti teisėją iš pareigų, nors jis savo poelgiu akivaizdžiai pažemino teisėjo vardą? Ar galima daryti analogiją su administracinių teismų sprendimais, kai jie naikina profesinių sąjungų nesutikimą skirti drausminę nuobaudą profesinės sąjungos organizacijos vadovams, kai jie padaro drausminius ar kitokius nusižengimus?
Jeigu teismas galėtų panaikinti Teisėjų tarybos sprendimą nepatarti Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, arba galėtų įpareigoti Teisėjų tarybą peržiūrėti savo sprendimą, kas (kokia institucija) realiai spręstų, ar Respublikos Prezidentui patarti atleisti teisėją iš pareigų: ar Teisėjų taryba, ar teismas? Realiai spręstų ne Teisėjų taryba, o teismas, bet ar tai būtų suderinama su Konstitucija? Manau, kad tai prieštarautų Konstitucijai.
Kita vertus, remdamasis Konstitucija (30 str.1 d.) ir įstatymais, teisėjas gali bendrosios kompetencijos teismui skųsti Teisėjų tarybos sprendimus, kurie pažeidžia jo teises, o teismas turi pareigą nagrinėti tokius skundus ir turi teisę panaikinti Teisėjų tarybos sprendimus, inter alia, Teisėjų tarybos sprendimą patarti Respublikos Prezidentui teisėją atleisti iš pareigų. Taip pat ir tuo pagrindu, jeigu Teisėjų tarybos sprendimas priimtas neužtikrinus teisingo teisinio proceso, nesilaikant nustatytos sprendimų priėmimo procedūros, jeigu jis nėra grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, nėra tinkamai argumentuotas ir kt.
Jeigu bendrosios kompetencijos teismai, nustatę, ištyrę ir įvertinę visas faktines aplinkybes, konstatuotų, kad Teisėjų tarybos sprendimas patarti Respublikos Prezidentui teisėją atleisti iš pareigų buvo neteisėtas ir tokį sprendimą panaikintų, tai būtų pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Respublikos Prezidento dekreto atitiktį Konstitucijai, o Konstitucinis Teismas turėtų tokį dekretą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai, nes jis buvo išleistas atsižvelgiant į neteisėtą Teisėjų tarybos sprendimą patarti teisėją atleisti iš pareigų.
Platesnė diskusiją dėl Teisėjų tarybos diskrecijos ribų, kai ji sprendžia, ar patarti Respublikos Prezidentui teisėją atleisti iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, būtų naudinga. Kita vertus, būtų prasminga diskutuoti ir dėl to, ar Teisėjų taryba visada tinkamai vykdo jai iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančią pareigą tinkamai pagrįsti, argumentuoti savo sprendimus. Kad Teisėjų taryba turi tokią pareigą, yra konstatavęs ir Konstitucinis Teismas.
Tekstas publikuotas TeisėPro internetiniame puslapyje.