O tai reiškia, kad Astravo AE veiklos pradžia gali kelti dideles grėsmes visai BRELL sistemai, kurios dalimi vis dar yra ir trys Baltijos valstybės. Taip pat akivaizdu, kad nebus įgyvendintos ir Astravo AE stress testų metu ES ekspertų suformuluotos rekomendacijos, kaip turi būti padidintas technologinis elektrinės saugumas, kad atitiktų bent minimalius standartus.
Deja, mūsų galimybės šiuo klausimu daryti įtaką Lukašenkos režimui yra nulinės. Galbūt situacija pasikeis, kai Baltarusijoje nugalės demokratija.
Šiandien turime vienintelį instrumentą, kaip kovoti su šia ilgalaike branduolinio ir geopolitinio saugumo grėsme, – nepirkti ir neleisti per Lietuvą eksportuoti Astrave pagamintos elektros į Europos Sąjungos šalis. Gerai, kad šiuo klausimu Lietuvoje yra pasiektas politinis konsensusas ir tai įtvirtinta specialiame įstatyme. Verta prisiminti, kad toks sutarimas buvo pasiektas dar 2015-2016 metais ir Tėvynės Sąjunga suvaidino svarbų vaidmenį tam, kad toks sutarimas tarp partijų būtų pasiektas.
Deja, bet Lietuvos pastangas apsiginti nuo nesaugios Astravo elektrinės menkina pastaraisiais metais išryškėjęs nesusikalbėjimas su kaimynais latviais. Nors latviai ir skelbia politines deklaracijas, kad jie Astravo AE pagamintos elektros nepirks, tačiau yra pasiruošę gausiai pirkti Rusijoje pagamintą elektros energiją ir ją pardavinėti Rygos elektros biržoje. O nuo to, kad Astravo AE ar Baltarusijoje pagaminta elektra nepakliūtų į Rygos biržą (ir tuo pačiu į Lietuvos rinką), pagal latvių pusės parengtą metodiką turėtų apsaugoti elektros kilmės sertifikatai (ar garantijos), kuriuos išdavinės kažkurios Rusijos tarnybos.
Nors S. Skvernelio Vyriausybė lyg ir pritaria tokiai latvių pasiūlytai naujai trečiose šalyse pagamintos elektros importo ir prekybos metodikai, tačiau daugelis Lietuvos ekspertų visiškai pagrįstai ir argumentuotai sako, kad su tokia nauja metodika bus neįmanoma atskirti Astravo AE pagamintos elektros ir tuo pačiu nebus įmanoma sustabdyti tokios elektros prekybos Lietuvoje.
Daugelyje tekstų Lietuvos ekspertai pateikia gausybę įtikinamų techninių argumentų, kodėl tokia nauja prekybos metodika neapsaugotų Lietuvos nuo Astravo AE elektros ir būtų žalinga Lietuvai. Tačiau dauguma tokių argumentų yra specifiškai techniški ir žmogui, nesusipažinusiam su elektros sistemų veikla, gali būti sunkiai suprantami.
Todėl šioje diskusijoje su latviais noriu pakalbėti apie šiek tiek kitą aspektą, kuris man jau senokai rūpi, bet kurio nemačiau tinkamai atspindėto lietuvių ir latvių diskusijose dėl elektros importo metodikos.
Mano įsitikinimu, esminis klausimas yra labai paprastas – kam latviams reikia iš Rusijos importuojamos elektros?
Paprastai bet kokias prekes, taip pat ir elektrą, šalių valdžios arba prekybininkai importuoja tam, kad užpildytų tų prekių trūkumą savo šalyje arba tam, kad pardavinėtų kitų šalių vartotojams. Kai elektra yra importuojama, nes jos pakankamai nepasigaminama šalies viduje, – tai tikrai gyvybinis reikalas. Kai elektra iš vieno kaimyno yra importuojama tik tam, kad būtų parduodama kitam kaimynui – tai yra tik biznis. Kartais nelabai „švarus biznis“.
Štai šiuo požiūriu ir verta panagrinėti staiga kilusį latvių norą pertvarkyti visą elektros importo į Baltijos šalis tvarką. Kas tai lemia – ar latviams elektros importas iš Rusijos yra reikalingas, nes tai turi užpildyti gyvybinį jos trūkumą Latvijos rinkoje, ar ruošiamasi tokią elektrą importuoti tik todėl, kad po to ją būtų galima pardavinėti lietuviams? Kitaip sakant, importuoti tik vardan gryno biznio ir galbūt nelabai „švaraus biznio“.
Vardan to verta gilintis ne tik į technologinius ir kartais sunkiai suvokiamus elektros sistemų veikimo principus bei jiems skirtas metodikas, bet ir į žymiai paprasčiau suprantamus elektros gamybos, sunaudojimo ir importo/eksporto skaičius, kad galėtume atsakyti į tą paprastą klausimą – kam latviams reikia elektros importo iš Rusijos?
Tiesa, norint tai padaryti, mums reikės panagrinėti ne tik Latvijos gamybos, suvartojimo ir importo/eksporto balansus, bet pasižiūrėti į visų trijų Baltijos šalių (Lietuvos, Latvijos ir Estijos) balansus, nes visos trys šalys veikia vieningoje Baltijos rinkoje.
Kad suvoktume, kas ir su kokiomis elektros tiekimo problemomis susiduria, užtenka šiek tiek pasigilinti į 3 iškalbingus grafikus, kuriuos Lietuvos energetikai 2019 metais pateikė viename iš seminarų, o pas mane užsiliko jų parengta prezentacija.
1 paveiksle pateikiamas bendras Baltijos šalių elektros rinkos 2019 metais balansas, iš kurio galima matyti, kad rinka yra reikšmingai deficitinė – suvartoja elektros gerokai daugiau nei pagamina. Šiam deficitui padengti Baltijos šalys importuoja elektrą iš Švedijos, Suomijos ir nemažai iš vadinamų „trečiųjų šalių“ – Rusijos bei Baltarusijos. Šiek tiek elektros yra eksportuojama ir į deficitinę Lenkijos rinką.
Tačiau iš šio paveikslo taip pat galime padaryti paprastą ir aiškią išvadą: Latvijos ir Estijos elektros rinkos yra beveik nedeficitinės ir suvartojimui reikalingos elektros trūkumą jos iš esmės padengia elektros importu iš Suomijos per Estiją.
Iš esmės didžiąją dalį elektros deficito Baltijos šalių rinkoje sukuria milžiniškas deficitas Lietuvos rinkoje: per 2019 metus suvartojome net 12.9 TWh elektros energijos, o pasigaminome tik menkus 3.6 TWh.
Kas įvyko su Lietuvos elektros generuojančiais pajėgumais po 2009 metų, kai Ignalinos AE buvo galutinai uždaryta, yra verta dėmesio atskira tema, kuriai šiek tiek aptarimo skirsiu vėliau, tačiau dabar užtenka vienos aiškios išvados: bendroje Baltijos šalių rinkoje elektros deficitą iš esmės sukuria Lietuva.
Ne Latvija ir ne Estija, o Lietuva sukuria deficitą. Lietuva ir turėtų rūpintis, kaip šį savo lietuviškos rinkos deficitą padengti. Ne latviai ar estai tuo turėtų rūpintis, bet lietuviai. Verta pažymėti, kad iki šiol lietuviai tuo ir rūpinosi. Tačiau susidaro vaizdas, kad nuo šiol šio lietuviško deficito užpildymu nutarė pasirūpinti ir latviai.
Todėl nusprendė peržiūrėti visą elektros importo iš trečiųjų šalių metodiką, tuo pačiu sukeldami pavojų, kad tokiu būdu Lietuvos rinkos deficitas bus aprūpintas Astravo AE pagaminta elektra, kurios nebus įmanoma atskirti nuo tariamai „legalios“ rusiškos elektros, kurios abi į Rygos biržą tekės tais pačiais „BRELL žiedo“ laidais, einančiais pro Astravo atominę elektrinę, Ignalinos skirstyklą ir vėliau per vieną iš Ignalinos einančių BRELL žiedo atšakų pasieks Latviją.
Taigi latviams rusiškos elektros importas nėra gyvybiškai reikalingas. Ir be jo jie gali sėkmingai išgyventi, nes turi pakankamai savos generacijos, o deficitą padengia importu iš Suomijos.
O tai reiškia, kad latviams rusiškos elektros importas yra reikalingas tik tam, kad per Latviją tokia elektra būtų parduodama Lietuvai. Galbūt importuojamą rusišką elektrą sumaišant su Astravo AE pagaminta elektra, nes atskirti nebus galima.
Kaip lietuviai turėtų vertinti tokį latvių planuojamą „biznį“?
Mažų mažiausiai – kaip įtartiną.
Būtų suprantama, jeigu latviai reikalautų, kad lietuviai viešai paaiškintų, kaip jie ruošiasi užpildyti savo deficitinę rinką po to, kai Astravo AE pradės veikti ir Lietuvoje įsigalios draudimas importuoti ir naudoti bet kokią baltarusišką elektrą, nes iki šiol lietuviai tokią elektrą pirko. Toks lietuviško paaiškinimo reikalavimas būtų suprantamas, nes visos trys Baltijos šalys yra tarpusavyje susietos ir vienos šalies problemos apsirūpinti pakankamu elektros kiekiu gali kenkti kitai šaliai.
Tačiau latviai tokių paaiškinimų iš lietuvių neprašė, bent jau apie tai neteko girdėti, o patyliukais nutarė, kad patys latviai tokią elektrą, kurią iki šiol lietuviai pirko iš trečiųjų šalių, pirks Latvijos vardu, o po to parduos Lietuvai. Latviams – tai grynas biznis, lietuviams – tai kažkoks nesusipratimas: kaip „broliukai“ latviai gali dalyvauti tokioje strateginėje Lietuvos apgaulėje?
Bet, prieš apkaltinant broliukus tokia baisia nuodėme, verta atidžiau įsižiūrėti į pastarojo meto Lietuvos sprendimus, kurie gal latvius ir pastūmėjo į tokią pagundą.
2 paveiksle galima matyti duomenis apie tai, kaip Lietuva pirko ir pardavinėjo elektrą 2017-2019 metais. Galima matyti vieną reikšmingą pasikeitimą: per tuos 3 metus iš Latvijos (ar per Latviją) perkamos elektros kiekis sumažėjo 3300 GWh, ir lygiai tiek pat (3300 GWh) padidėjo elektros importas iš Rusijos į Lietuvą. Kodėl lietuviams nuo 2018 metų vietoje latviškos elektros pradėjo patikti rusiška elektra – neturiu jokių paaiškinimų. Būtų gerai, kad kas nors iš Lietuvos energetikų tai paaiškintų.
Iš 3 paveikslo taip pat galime pamatyti ir tai, kad nuo 2018 metų Lietuva taip pat gerokai padidino elektros pirkimus ties Baltarusijos/Lietuvos pasieniu: padidėjo tiek rusiškos elektros (galbūt) pardavimai, vykdomi Inter RAO (nuo 0.64 TWh (2017 metais) iki 3.69 TWh (2019 metais)), tiek Belenergo vykdomi baltarusiškos elektros pardavimai (nuo 0.14 TWh (2017 m.) iki 1.51 (2019 m.)).
Iš esmės nesikeitė tik Karaliaučiuje pagamintos elektros pirkimai Lietuvoje (nuo 2.52 GWh (2017 m) iki 2.62 GWh (2019 m.). Verta atsiminti, kad tik iš Karaliaučiaus perkamos rusiškos elektros energijos Baltijos šalyse yra neįmanoma supainioti su Astravo AE pagaminta elektros energija.
Žiūrint į tokią lietuviškos prekybos statistiką yra sunku (o gal ir neįmanoma) suprasti, kodėl per pastaruosius 2-3 metus Lietuva taip beatodairiškai didino savo priklausomybę nuo per (ar iš) Baltarusiją tiekiamos elektros importo. Ir liko visiškai neaišku, kas tokio įvyko 2018 metais, kad tokį importą buvo nutarta taip sparčiai didinti, nors ir buvo žinoma, kad Astravo AE pradėjus veikti šį importo kanalą reikės uždaryti?
Kai prijunksti prie tokio masinio elektros importo kiekio, atitekančio iš Baltarusijos, tai vėliau gali pasidaryti sunku nuo to atjunkti, net jei ta pati elektra Lietuvą pasiekia per Latviją. Jeigu yra paklausa (nesvarbu, kad draudžiama), tai atsiranda ir pasiūla.
Būtų gerai, kad kas nors ir šią lietuviškos statistikos dinamiką paaiškintų. Ir būtų gerai, kad tai padarytų dar ši, nors jau ir benueinanti valdžia.
Ir pabaigai dar vienas klausimas, apie kurį užsiminiau teksto pradžioje. Klausimas kyla pažiūrėjus į 4 paveikslą, kuriame Eurostat duomenys parodo, kaip keitėsi elektros gamyba ir suvartojimas visose trijose Baltijos valstybėse. Iš grafiko matome, kad Lietuva, uždarius Ignalinos AE 2009 m. iš ryškiai perteklinės gamybos šalies virto ryškiai deficitine šalimi ir, nepaisant tokio deficito, toliau mažino savo gamybinius pajėgumus: nuo 2010 metais pagamintų 5500 GWh, 2018 metais gamybą sumažinome iki 3280 GWh.
Tuo pačiu metu didinome rusiškos elektros importą. Uždarėme Ignalinos AE, referendume atsisakėme Visagino AE statybos planų, tada dar ėmėmės uždarinėti Vilniaus ir Elektrėnų senus įrengimus, vietoje jų nestatydami nieko reikšmingai naujo, o savo pinigus nutarėme atiduoti Rusijai, taip paremdami jų energetikus.
Tuo tarpu latviai ir estai per visą šį laikotarpį išsaugojo savo gamybos pajėgumus, kurie iš esmės buvo pakankami tam, kad būtų patenkinti savi poreikiai. Estai 2019 metais sumažino elektros gamybą senose ir taršiose skalūnus deginančiose jėgainėse, uždarydami 619 MW galios senus pajėgumus, bet vis tiek išliko savo poreikius sava elektros gamyba praktiškai apsirūpinančia šalimi.
Valstybinę logiką tokioje mūsų laikysenoje yra sunku suvokti, bet vėlgi turiu pasiguosti – gal aš ko nors nesuprantu? Galėtų kas nors paaiškinti ir paneigti mano nesupratimą.
Nes baigdamas turiu dar kartą atsakyti į pavadinime iškeltą klausimą.
Kam latviams reikia elektros importo iš Rusijos, kuris būtų vykdomas pagal latvių parašytą metodiką?
Mano atsakymas: tam, kad vėliau tokią rusišką/ baltarusišką/ Astravo elektrą galėtų pelningai parduoti deficitinėje Lietuvos rinkoje.
Kaip tokį latvių planą reikėtų vertinti?
Patys paieškokite tam tinkamų žodžių...
Latvių pateisinimui galiu pasakyti tik tiek, kad lietuviai savo elektros rinkoje iki šiol elgėsi taip, lyg lauktų tokio latvių žingsnio. Arba tokio politinio pasikeitimo Lietuvoje, kuris leistų Astravo elektrai tiesiogiai tekėti į Lietuvą.
Nepavyko...