Net ir turint intuiciją ar prisimenant ankstesnius rinkimus, turime palaukti porinkiminių tyrimų. Jie tiksliausiai paaiškins rinkimų rezultatų priežastis, apklausus rinkėjus ir suradus sąsajas. Iki tol niekas nedraudžia spėlioti, kodėl įvyko, kaip įvyko.
Rinkimų rezultatai leidžia konstatuoti keletą dalykų. Politologų dėliotos centro-kairės ir centro-dešinės daugumos koalicijos išliko realiausiomis alternatyvomis. Mažumos vyriausybės Lietuvoje itin retos ir daugumos koalicijos garantuoja didesnį valdymo stabilumą.
Be to, kairės ir dešinės sąvokos yra sąlyginės. Jos parodo, kas, su kuo ir kodėl nesutaria. Dažniausiai aiškinama, jog yra dvi konflikto ašys, ekonominė ir moralinė. Ekonominėje kairieji pasisako už valstybės vaidmenį ekonomikoje ir viešojo gėrio didinimą, dešinieji kliaujasi verslu ir mažesniais ekonomikos reguliavimais bei mažinamais mokesčiais.
Moralinėje srityje kairieji yra liberalūs bei pasisako už asmens pasirinkimo ir gyvensenos laisvę (pavyzdžiui, skyrybų, vienalyčių asmenų partnerystės, marihuanos rekreaciniais tikslais dekriminalizavimo ir įteisinimo). Konservatyvūs dešinieji nori reguliuoti moralinį gyvenimą, pradedant alkoholio įsigijimo apribojimais ir baigiant moterų reprodukcinėmis teisėmis kaip tai yra kaimyninėje Lenkijoje.
Šiuo metu pas mus braižomos koalicijos yra nevienalytės. Daugumą turinčioje centro dešinėje konservatoriai, liberali ir Laisvės partijos yra artimos ekonominiais klausimais, bet konservatorių ir liberalių partijų skirtis moraliniais klausimais yra didelė. Bendradarbiavimo šioje koalicijoje iššūkis bus vyriausybės programa ir krikdemiško bei moraliai konservatyvaus sparno TS-LKD opozicija moraliniam laisvumui.
I. Šimonytė ir G. Landsbergis priskiriami liberaliam partijos sparnui. Jiems išlaikant iniciatyvą partijoje, vyriausybės programoje gali atsirasti daugiau kompromisų. Kitaip ateityje neatmestina... mažumos vyriausybė. Liberalios partijos (ar viena jų) artėjant naujiems parlamento rinkimams gali apeliuoti į savo rinkėjus dėl skirtingumo nuo TS-LKD bei trauktis iš koalicijos, paliekant konservatorius mažumos vyriausybėje.
Centro kairėje valstiečiai yra moraliai konservatyvūs ir ekonomiškai kairesni, o socialdemokratai yra kairėje ir ekonomiškai, ir moraliai. Vėlgi, įdomus jų laukiamas porinkiminis rinkėjų portretas.
Darbo partija pagal ligšiolines koalicines praktikas jungėsi prie centro kairės, bet... viskas priklauso nuo Viktoro. Keliu hipotezę, jog partijų lygyje vis labiau įsitvirtina ekonominė ir moralinė dimensijos, nes politinės partijos pernelyg nesipyksta dėl neigiamo Rusijos vertinimo ir geopolitinės valstybės orientacijos – sovietinės okupacijos laikų vertinimas tolydžio blėsta su kartų kaita. Verta sužinoti rinkėjų vertinimą šiuo klausimu.
Lietuvoje gyvenimas, kaip optimistiškai rašė aštriaplunksnis Tomas Sinickis, gerėja. Pridėsiu, jog Lietuvoje, skirtingai nei kaimyninėse Estijoje, Lenkijoje, Latvijoje ar net Švedijoje, neįsitvirtino euroskeptiškos, populistinės, radikalios tautininkų, pro-kremliškos partijos ar demokratiją ribojančios partijos. Pralaimėjusieji ramiai perduoda valdžios estafetę nugalėtojams – konsoliduotos demokratijos požymis. Galėtų ir rinkėjų aktyvumas būti didesnis...
Efektyvių parlamentinių partijų skaičius yra 4,8 – nepilnos penkios politiškai svarbios partijos. Prieš ketverius metus skaičius buvo 4,4. Tai rodo nuosaikią partinės sistemos fragmentaciją, vadinasi, pas mus nėra daug partijų.
Nepaisant rinkiminių batalijų ir pandemijos paveiktos pasaulio ekonomikos, po rinkimų Lietuvos ūkis – vienoje geriausių padėčių Europoje, COVID-19 pandemijos išvargintos ekonomikos ir žmonių sveikatos gelbėjimas, nors ir su pagrįsta kritika dėl tempų, pakankamai solidus, šalies demokratijos indeksas pasaulyje aukštas.
Korupcija per ketverius metus truputį sumažėjo, verslo sąlygos, bendrai paėmus, pagerėjo, atlyginimai ir pensijos paaugo, socialinė rūpyba pakilo. Jei ne pasaulinė pandemija ir su tuo susiję ekonomikos iššūkiai, Lietuvos gyvenimo pagerinimo perspektyvos būtų tikrai neblogos. Žinoma, viešai nuolat skambėję alkoholio prieinamumo ir reklamos apribojimai (paremti visų partijų ir prezidentės D. Grybauskaitės, išskyrus liberalų sąjūdį ir keletą konservatorių) papiktino šios srities verslą, liberalius asmenis ir, spėju, aštuoniolikmečius bei devyniolikmečius. Galimi pakeitimai – būsimos vyriausybės rankose.
Pabaigai – dvylekis apie rinkimų sistemą. Pakartosiu garsėjančią politologų cecho nuomonę: mums nereikia vienmandačių apygardų. Tobulos rinkimų sistemos nėra, bet be vienmandačių apygardų rinkimai būtų pigesni, rezultatai greičiau suskaičiuojami, lengviau prognozuojami ir atspindėtų proporcinę visų rinkėjų valią. Galima būtų leisti reitinguoti didesnį skaičių kandidatų ir palikti atvirus sąrašus, jog partijoms blokuojant kandidatus, rinkėjai galėtų patys įrašyti svarbius jų nuomone asmenis.
P. S. Rinkimų rezultatai Utenos apygardos antrame ture priminė kartojamą (politologų) mantrą, kiekvienas balsas svarbus!