„Homoseksualūs žmonės turi teisę būti šeimoje. Jie yra Dievo vaikai ir turi teisę į šeimą. Nė vienas dėl to negali būti atstumtas ar tapti nelaimingas. Turėtume sukurti civilinių sąjungų įstatymą. Tokiu būdu jie būtų teisiškai apsaugoti“, – sako popiežius Evgeny Afineevsky dokumentiniame filme „Francesco“, šią savaitę pristatytame Romos kino festivalyje.
Ši Pranciškaus pozicija katalikų bendruomenei neturėjo būti naujiena. Jorge Mario Bergoglio, dar užsiimdamas ganytojiška veikla Argentinoje, yra jautriai atsiliepęs apie bažnyčios ir visuomenės santykį su homoseksualiais asmenimis, kurie dažnai sulaukia diskriminacijos, neapykantos ar pasmerkimo.
Bet šį kartą tai nuskambėjo kaip labai aiški popiežiaus pozicija. Kai kuriems Lietuvos Katalikų Bažnyčios atstovams ar aktyviems Bažnyčios reikalų komentatoriams šis Pranciškaus pasisakymas tapo labai nemaloniu smūgiu.
Šį smūgį jau bandoma sugerti pateikiant įvairias sofistines interpretacijas apie tai, kad neva popiežius turėjo galvoje ne partnerystės institutą, o tiesiog bendrystę, gyvenimą kartu, ar aiškinant, kad šeima bendrąja prasme reiškia Bažnyčią.
Kai kurie apskritai viešai nusisuko nuo popiežiaus ir priskiria jam išgalvotas asmenines ydas, marginalumą Bažnyčios viduje ar tiesiog atstovavimą kažkokioms reakcingoms politinėms pažiūroms.
Įtariai ar net priešiškai LGBT teisių klausimais nusiteikusi tikinčiųjų dalis atsidūrė sudėtingoje kryžkelėje. Ar jų priešiškumas kitų žmonių kovai už savo teises yra pakankama priežastis spjauti į popiežiaus raginimą? Ar žinia iš Vatikano gali būti ignoruojama kaip tariama vieno asmens nuomonė (net jei tas asmuo yra pats Vatikano lyderis)?
Manau, kad tai puiki proga Lietuvos Katalikų Bažnyčiai ir visai katalikų bendruomenei susėsti ir pradėti rimtą diskusiją. Juolab, kad tiek Bažnyčioje, tiek tikinčiųjų bendruomenėje yra nemažai puikių, išsilavinusių žmonių, kurie šioje diskusijoje atvira širdimi nesibaimina dalyvauti jau ir dabar.
Šiuose Seimo rinkimuose dalyvavusi ir kai kurių Bažnyčios atstovų palaikyta Krikščionių sąjunga į kovą ėjo su šūkiu, raginančiu apsaugoti nuo „iškirtimo“ Lietuvos šeimas. Jų reklaminiuose lankstinukuose atvirai skelbta priešstata homoseksualių asmenų kovai už savo teises, raginama patraukti jų eitynes nuo Vilniaus arkikatedros.
Ši partija rinkimuose surinko 0,75 proc. balsų. Apie tos pačios lyties partnerystės instituto įteisinimą daugiau ar mažiau atvirai kalbėjo keturių iš penkių daugiausiai balsų surinkusių partijų atstovai. Ryškiausiai šį klausimą eskalavusi ir poziciją gynusi Laisvės partija sulaukė sociologinių apklausų neatskleisto nemažo rinkėjų palaikymo.
Tai yra aiškus ženklas, kad Bažnyčiai būtina persvarstyti savo griežtą poziciją ir atsižvelgti ne tik į popiežiaus žodžius, bet ir į pamažu kintančią nuomonę tikinčiųjų bendruomenėje. Kova prieš homoseksualų teises, prisidengiant šeimos vertybių gynyba, neatrodo teisinga ne tik progresyviai visuomenės daliai, bet jau ir daliai poslinkius tikrovėje suprantančių katalikų.
Popiežiaus Pranciškaus parama LGBT bendruomenei turėtų būti suprasta ne kaip pamatinių principų išdavystė, o kaip atvirumas ir pripažinimas, kad sekuliariose visuomenėse visos bendruomenės turi galimybę apsibrėžti savo teisinį statusą.
Bažnyčia pasilieka prie savo istorinės santuokos sampratos. Niekas nesikeičia. Bet atveriamos galimybės tolerancijai, užuojautai ir susitaikymui, pabrėžiant, kad homoseksualūs asmenys nieko neatima ir į nieką nesikėsina.
„Neteiskite ir nebūsite teisiami, nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite ir jums bus atleista“, Naujajame Testamente byloja Jėzus Kristus. „Mūsų lūpos atvirai jums prabilo, mūsų širdis plačiai atverta. Ne mumyse jums ankšta; ankšta jūsų pačių širdyse. Tad atsimokėkite tuo pačiu, – kalbu kaip vaikams – ir taip pat atsiverkite“, laiške korintiečiams rašo Paulius.
Akivaizdu, kad popiežius ragina žengti būtent šiuo atsivėrimo, atlaidumo ir supratingumo keliu. Homoseksualumas nėra pašlovinamas, bet jis nėra ir pasmerkiamas. Homoseksualūs bendruomenės nariai priimami tokie, kokie yra. Kaip lygiaverčiai bendruomenės nariai.
Tai gera pamoka ir Šventežerio parapijos klebonui, kuris pasiūlė neiti į darbą bendruomenės narei, vargonininkei, kai sulaukė piktų pastabų dėl jos viešai atskleistos lytinės orientacijos.
Lietuvos Katalikų Bažnyčia turi susitaikyti su homoseksualumu ir pradėti atvirą diskusiją su savo bendruomenės nariais, ragindama juos atsisakyti neapykantos. Katalikų bažnyčios mokymu negali būti argumentuojama neapykantos kalba, raginimai išstumti, atriboti, diskriminuoti.
Tokia Bažnyčia tik dar labiau susiaurina savo poziciją ir tiesiog diskredituoja save kintančios visuomenės akyse. Labai tikiuosi, kad tai supranta tie dori ir intelektualūs žmonės katalikų bendruomenėje, kuriuos turiu garbės pažinoti, kurie atlaidžiai žiūri į mano netikėjimą, kaip aš gerbiu jų tikėjimą.
Krikščioniškoji kultūra, etika, tikėjimo praktikos turi didelę reikšmę ir didelį potencialą mūsų nuolat greitėjančioje ir skilinėjančioje tikrovėje. Bažnyčia praras šią galimybę, jei principingai užsikonservuos ir nedalyvaus svarbiose diskusijose, negins, visų pirma, racionalaus individo, bendruomenės nario ir neatsivers atstumtam, nuskriaustam ar niekinamam.