Be to, aš manau, kad manęs išsižadės ir blokuos Feisbuke tie mano draugai ir pažįstami, kurie prieš gerą dešimtmetį manęs dar neblokavo ir neišsižadėjo po to, kai palaikiau sovietinio „Lietuvos“ kino teatro griovimą ir išsišaipiau iš „viešojo intereso“ gynėjų su visais jų protesto parašais, o taip pat karoliukų apyrankėmis, žalvario segėmis ir nutįsusiais megztiniais, padedančiais atpažinti Vilniaus dailės akademijos auklėtinius. Tada netekau keleto draugų, kurie šiandien nebesisveikina susitikę.
Kaune dar blogiau: jau nebeturiu ką prarasti po to, kai džiaugiausi dėl „Akropolio“ statybų tame mieste. Su šiuo nepaprastai sėkmingu ir profesionaliu projektu, nuostabiai integravusiu senąją architektūrą į naujas konstrukcijas, kovojo, rėkaudami ir siusdami ne menkiau nei aršioji Greta Thunberg, visos kovinės amžinai nepatenkintų inteligentų pajėgos.
Aš esu jiems šėtono tarnas, nekenčiamų turto plėtotojų sarginis šuo, apmokama propagandos kekšė ir diletantas, kuris neturi teisės kalbėti apie architektūrą, nes tą teisę turi tik tie, kas mąsto pagal jų revoliucinius kanonus.
Tai tie patys žmonės, kuriems sukilo arterinis kraujo spaudimas dėl griaunamos lūšnos Kaune, Perkūno alėjoje.
Kodėl aš vadinu tą namą lūšna, o ne „Art Deco stiliaus vila“, „vertingu architektūros paminklu“ ar panašiais vardais? Nes tai ir yra lūšna, apgailėtina griuvena be ypatingos vertės, išskyrus sentimentalią. Pastatas, sovietmečiu aplipdytas visokiais priestatais, su šiferio stogu ir kurio nusidėvėjimas sudaro 70 proc., yra bevertė senų sutrūnijusių statybinių medžiagų sankaupa, kokių Kaune pilna.
Ir namas trisdešimt nepriklausomybės metų niekam nerūpėjo.
Jis nerūpėjo taip smarkiai, kad net nebuvo pripažintas paveldu, nors paveldosaugos saugumiečiai, patikėkit manimi, paveldo etiketes priklijuotų ne tik ant vėjo perpučiamų ir siūbuojančių medinių izbuškių, bet ir ant kiekvieno sovietinio laikraščių kiosko ir troleibusų stotelės ženklo, kaip vertingų postmodernizmo artefaktų.
Art Deco stiliaus vila? Nebesvaikite. Mano gimtojoje Alantos gatvėje Žaliakalnyje tokių vilų yra kas trečia. O jau medinis namas Nr. 12 toje gatvėje (ne, mano ne šitas, aš augau žymiai kukliau) tai apskritai rūmai.
Prie mano namo Alantos gatvėje buvo stiklinis šiltnamis ir kai jį griovė prieš keliolika metų, tai pasigedau architekto ir visuomenininko Audrio Karaliaus vadovaujamos demonstracijos ir piketo, nes, mano vertinimu, tas šiltnamis buvo ryškus pokario konstruktyvizmo pavyzdys ir turėjo būti išsaugotas.
Tuo tarpu mano gimtųjų namų malkinė prie garažo buvo didelės vertės 1950-ųjų ironiškas „Craftsman“ stiliaus pastišas su neįkainojamais plieniniais durų vyriais („zoviesais“) ir kaiščiu, dažytu laikotarpiui būdinga ochros spalva, imituojančia seną bronzą.
Protestuojantys svaidosi reikalavimais ir pamąstymais, ką su griaunama, atsiprašant, vila turėjo daryti jos savininkas. Žinote, ką? Reikėjo patiems nusipirkti ir atstatyti. Kur buvote tada? Kur esate dabar, kai uždarytas Kauno centrinio pašto pastatas Laisvės alėjoje ramiai sau trūnija, ir greitai ant stogo pradės augti medžiai?
Jeigu jums ta Perkūno alėjos lūšna, niekada nerūpėjusi, staigiai parūpo (prisiminė numirėlis persti), tai dabar pasiraitokite rankoves ir pirmyn Kauno gelbėti. Lūšnų yra tiek, kad galėsite kiekvieną jų pavadinti „vila“ ir atstatinėti nusipirkę.
Pradėkite nuo namo Savanorių pr. 174, prie sankryžos su Kipro Petrausko gatve – ten sulindus į žemę būda pačiame miesto centre bado akis. Vertingas „provincijos klipatos“ stiliaus objektas.
Tada siūlau gerai pasidairyti po Žaliakalnį, ten bus daug pavyzdžių, nepamirškite istorinės Brazylkos virš Neries ir Jonavos gatvės, o jau Vilijampolėje tai jūsų laukia tiesiog muziejus po atviru dangumi – ne tik supuvusių namų, bet ir vertingų pasvirusių skladukų, retadančių tvorų, surūdijusių autentiškų metalinių garažų ir kitokių epochos ir istorinės atminties deimantų.
Kiekvienas iš dramatiškų ir rėksmingų inteligentų gali nusipirkti po vieną namą ir jį restauruoti, taip įprasminant jūsų rūpestį ir gerą valią bei parodant, kad jūs ne tik liežuviais ir Feisbuko paspaudimais mylite savo miestą.
Amerikiečiai Kalifornijoje, kuriems rūpėjo Venecija (ta, kuri Italijoje, o ne tas Venice rajonas, kur Los Andželo paplūdimyje apsirūkę menininkai pardavinėja sapnų gaudykles ir siūlo čakrų valymą už pinigus), nuolatos trupanti ir yranti, ne po protestus valkiojosi, o surinko pinigus ir už juos atstatė Santa Maria dei Miracoli bažnyčią.
Kitas projektas, „Amerikos-Italijos Bendruomenė Filadelfijoje“, jau daug metų renka pinigus ir atstatinėja Venecijoje pastatus ir meno kūrinius. Visame pasaulyje, ne tik Italijoje, yra apie trisdešimt privačių fondų, kurie už savo pinigus jau restauravo virš tūkstančio objektų Venecijoje. Ir nė vienas jų neužsiima viešomis isterijomis ir prakeiksmais.
Lietuvoje to niekada nebus, nes Kauno jausmingų nariuotakojų, roplių ir bestuburių medūzų minia temoka stabdyti bet kokius pasikeitimus ir kelti garsų šaršalą.
Yra tokia liga, kai žmonės namie pradeda kaupti šiukšles ir vadinamąjį chlamą ir kitokį barachlo. Senus laikraščius, dėžes, skudurus, ir atsisako bet ką išmesti, nes jiems gaila, arba turi sentimentalią vertę, arba kažką primena. Paprastai juos iškeldina arba priverčia išsikuopti tik socialinė tarnyba su antstoliais, nes namie užsiveisia stambiųjų graužikų ir kitokių parazitų, o kaimynai dvoką jaučia per atstumą.
Ir tada miesto valdžia pasamdo valytojus ir sanitarus, kurie turi viską išgrėbti, ir jie po senų šiukšlių krūva randa suirusius katinėlio palaikus. „O, štai kur tu, o mes tavęs visur ieškojome“, ilgesingai sako numirusio augintinio šeimininkė.