Bet idėjos, vertybės, pasaulėžiūra niekur nedingo. Nepaisant visko, sekmadienį turėsime pasirinkti tarp kairės ir dešinės, tarp dar laisvesnės rinkos ir aktyvios valstybės.
Du jauni Vilniaus socialdemokratai, paskubėję išreikšti paramą dešiniesiems iš karto po pirmo rinkimų turo, pasimetė kreivų veidrodžių karalystėje. Ir nors vienam jų dėkoju už gerus žodžius mano atžvilgiu, manau, kad remti konservatorių plakatines šypsenas vien dėl to, kad jie kultūriškai artimesni, tokie pat šaunūs „caffè latte“ turtingi miestiečiai, yra giliai nesocialdemokratiška.
Kairės ideologija reikalauja nuolatinio darbo su savimi ir išėjimo už savo kultūrinių ribų, statuso, klasės, profesijos, kilmės šališkumo. Mums turi rūpėti ne tai, kas naudinga mums patiems, partijoms, o tai, kas teikia naudą silpnesniam.
LVŽS valdžia ir priimti sprendimai buvo naudingi paprastam žmogui, vaiką auginančiai mamai, senjorui, darbo ieškančiam tėvui. Šiems žmonėms tiesiog nerūpi daugelis Laisvės partijos šūkių, net jei juos ir gerbia. Dalyje Vilniaus, visose Kauno ir Klaipėdos apygardose Laisvės partija ir kiti liberalai gavo daug mažiau balsų nei LVŽS. Kai kur net dvigubai. Žmonės renkasi ekonominę vertę, o ne muilo burbulus.
Dešiniųjų atėjimas į valdžią ilgam laikui atidės gerovės valstybės projektą. Apie tai taikliai pasisakė politologas Šarūnas Liekis.
Faktai apie LVŽS valdymą be asmeninių karų triukšmo
Lietuva pastaruosius 20 metų bandė įveikti vis gilėjantį skurdą, todėl LVŽS kovą su skurdu pasirinko savo prioritetiniu tikslu ir padidino biudžetinį socialinės politikos finansavimą: 2016-2020m. apytiksliai 1 milijardu eurų, nė centu nepadidinus skolos.
Visi vaiko pinigų, pensijų, išmokų ir algų didinimai yra finansuojami iš tvaraus ekonomikos augimo, šešėlio, perskirstymo ir naujų fiskalinių šaltinių. Būtent mes nepabijojom padidinti bankų pelno mokestį ir didesnį GPM tarifą dideles pajamas gaunantiems žmonėms. Svarbiausias tikslas – pajamų atotrūkio mažėjimas, buvo pasiektas, tai rodo GINI koeficiento rodikliai, EUROMOD (Eurostat priemonė) prognozės ir kt.
Esame pavyzdžiu Europoje, kaip galima susitelkus spręsti vaikų skurdo ir kitas socialines problemas. Ketverius metus ekonomika augo dideliais tempais, o skurdas – mažėjo. Bet kurioje Vakarų valstybėje tai būtų laikoma dideliu valdžios pasiekimu.
Valstiečiai žalieji pirmą kartą istorijoje parodė, kad tvarios socialinės investicijos į bedarbius, neįgaliuosius, vaikus šeimoje, nemokamus pietus mokykloje (nuo kitų metų juos gaus ir antrokai), senjorus duoda milžinišką grąžą. Jei susitelkę dirbsime dabar, po kelerių metų verslininkai neverks, kad nėra kam dirbti, nes žmonės emigravo ar prasigėrė. Kaip sakė buvęs kandidatas į JAV Prezidentus Bernie Sanders: „Esame stiprūs tiek, kiek stiprus yra silpniausias mūsų visuomenės narys.“
Taip, vaiko pinigai pravalgomi. Bet jei jie mokami visiems vaikams, o ne tik tam tikrai kategorijai, kaip buvo iki šiol, tai pravalgant jie, pavyzdžiui, augina valgyklos savininko pajamas. Bedarbis neemigruoja, mama už vaiko pinigus perka vaikams batus ir pieštukus, nebankrutuoja kaimyno versliukas, vaikas stengiasi mokytis geriau, o tėvas nepasikaria dėl beviltiško skurdo savo širdyje ir aplinkoje.
Dėl LVŽS valdymo kairiosios politikos Lietuvoje tik padaugėjo. Socialinės ligos, pavyzdžiui, savižudybės, emigracija, skurdas, traukiasi. Statistika nemeluoja, o tokių ligų gydymas, kaip žinome, kainuoja milijardus.
Visi LVŽS laimėjimai yra finansiškai tvarūs ir tik šiemet valstybės skola pradėjo augti dėl pasaulinės pandemijos padarinių. Bet tik kvailas ekonomistas neišnaudos COVID-19 savo lokalaus verslo auginimui ir paklausos skatinimui tokių mažų palūkanų ir globalizacijos pauzės laikais.
Gudruoliams, rėkiantiems apie Lietuvos praskolinimą, reikia pasidomėti, ką daro visos kitos ES šalys. Dėl lyderystės ES kovojantys lenkų politikai suskaičiavo, kad 70 proc. visų ES šalių COVID-19 paramos iš skolintų lėšų atiteks banaliam vokiečių verslo įmonių protegavimui.
Valstiečių tvirta laikysena didžiųjų pinigų lobizmo atžvilgiu yra atskira istorija. Bankai, farmacija, pensijų fondai, alkoholio, tabako pramonė tik ir laukia, kol rinkėjai mus išstums iš valdžios. Kad pasidarytų daug pinigų iš „kvailių žvejonės“.
Kas nežino šio termino, siūlau paskaityti lietuvių kilmės rašytojo ir ekonomikos Nobelio premijos laureato Roberto Šilerio knygą „Kvailių žvejonė“. Joje labai paprastai aiškinama, kaip vaistų pramonė pelnosi iš paprastų amerikiečių, kaip apgaudinėjami lengvųjų kreditų gavėjai, jeigu nėra tinkamo bankų reguliavimo, kaip plaunamos smegenys žmonėms, turintiems žalingų įpročių.
Čia verta sugriauti ir galingiausią LVŽS, kaip „draudimų partijos“, mitą. Visi vadinamieji draudimai neliečia žmogaus teisių, įtvirtintų žmogaus teisių deklaracijoje, nebuvo priimtas nė vienas sprendimas, kuris kaip nors pablogintų mažumų teises. Viskas, kuo mes rūpinomės, buvo visame pasaulyje taikomos priemonės, ribojančios korporacijų įtaką mūsų gyvenimui, žaidžiančių mūsų silpnybėmis, polinkiais.
Tiesa yra ta, kad būtent LVŽS valdymo metu atsirado individualus konstitucinis skundas, legalizuoti lauko darželiai, vaikų ugdymas namuose, apribotos antstolių galios, įteisinta alternatyvi medicina, į paplūdimį leista eiti su gyvūnais, pagerinta vaikų mityba mokyklose, leista vaistais prekiauti parduotuvėse, o skiepytis vaistinėse, sudaryta galimybė savivaldybių tarybų rinkimuose kandidatuoti ir jaunimui nuo 18 metų amžiaus, pasaulio lietuviams sukurta atskira rinkimų apygarda, Lietuva pakilo pasauliniame verslo aplinką vertinančiame „Doing Business“ reitinge į 11 vietą. LVŽS yra tikrosios, visų pirma, ekonominės laisvės partija.