Mes klimpstame į sisteminę bėdą – vėl pralaimėtas mūšis dėl padoraus minimalaus atlyginimo didinimo. Nors iš pirmo žvilgsnio tai nieko tokio, tačiau realiai išbalansavo valstybės gyvenimą ir sukūrė ilgalaikes socialines bėdas. Nevykęs rinkiminis bandymas vieną kartą pensininkas padalinti po 200 eurų ir sukurti naują pašalpų sistemą trumpam gal ir pajudino vartojimą, tačiau neišsprendė jokių įsisenėjusių bėdų ir tik padidino valstybės skolą, tuo pačiu dingo laisvė imtis platesnių reformų, kurios kainuoja labai daug.
Be to, dar išvarė ieškoti socialinės paramos tūkstančius žmonių, nes dirbti už minimalų atlyginimą neliko jokios motyvacijos ir oficialus nedarbas pasiekė neregėtus 14,7 proc.
Pinigai nuvertėja ypatingai sparčiai ir tą kiekvienas gali pajusti nuėjęs parduotuvėn ar prisireikus paslaugos. Kadaise buvo lūžis, kai už 100 litų staiga tapo neįmanoma įsigyti rimtesnio daikto ar paslaugos. Dabar prie tokio pat „nedidelio pinigo“ statuso artėja 100 eurų. Bankų ekonomistai šį teiginį užverstų oficialios statistikos skaičiais ir lentelėmis apie menkutę oficialią infliaciją ir netgi defliaciją, bet abejoju, ar virtuvėje, kai žmona vardina pirkinių sąrašą, jie taip pat remiasi lentelėmis, kad niekas nebrango.
Problema, kad pas mus taip jau susiklostė, jog milijardai, kuriuos buvo galima skirti realiam ilgalaikiam skurdo mažinimui, buvo išdalinti bet kur ir bet kaip. Kalbėkime paprasčiau – tiesiog perkant valdžią.
Šiandien viena iš mūsų pagrindinių problemų – sąlyginai maži atlyginimai ir iš to išplaukiančios mažos pensijos. Mes negalime įsukti vartojimo rato, kad ne tik didmiesčiuose, kur yra vartotojų masė ir pagrindiniai valdžios bei verslo centrai, bet ir gilioje provincijoje atsirastų galimybė pakilti su valdžia ir valdiškais pinigais nesusijusiems verslams. Vis dar dažnas atvejis, kai iš vietos savivaldybės užsakymų gyvenantis vietos medžiotojų būrelio nariai važinėja mašinomis nuo 100 tūkst. eurų, o darbuotojams moka minimumą ar šiek tiek daugiau. Minimalios algos padidinimas tokia įmonei nieko nepakeis vietos savivaldybės gyvenime. Gal tik padidins viešųjų pirkimų sumas, nes įmokos už prabangų automobilį nesumažės.
Tačiau po kiekvieno pasiūlymo padidinti minimalų atlyginimą atsklinda klyksmas apie įmones, kurios masiškai bankrutuos.
Kita priežastis, kodėl nedidinamas minimalus atlyginimas – tai gana daug kainuotų pačiai valstybei. Todėl renkamasis kelias, prieš rinkimus šimtus milijonų eurų išdalinti „skatinti bedarbius ieškoti darbo“ ar kaip priedą prie pensijų, nors šiuos pinigus būtų galima skirti realioms valstybės bėdoms spręsti ir verslo bei valstybinių įmonių palaikymui drąstiškai didinant minimalų atlyginimą. Tada būtų galima tikėtis, kad po metų ar dviejų ekonomika viską sustatys į vėžes, nes augs vartojimas ir mokesčiai, kuriais dirbantis žmogus apkrautas „nuo dūšios“. Kaip jau minėjau, kainos vis tiek augs – pinigų kiekis toks, kad per keletą metų jis neišvengiamai padidins infliaciją.
Vietoj to mes įsukame uždarą ratą. Daliname pašalpas, kurios jau tapo tokio dydžio, kad realiai daugeliu atvejų dirbti neapsimoka.
Eikime prie skaičių.
Nuo kitų metų minimalus atlyginimas didinama 35 eurais – iki 642 eurų popieriuje (apie 467 eurai į rankas). Toks dydis apskaičiuotas pagal Lietuvos banko formulę. Prognozuojama, kad 2021 metais vidutinė metinė senatvės pensija, turint būtinąjį stažą, bus 30 eurų didesnė ir sudarys 428,9 euro. Didžioji šio padidėjimo dalis yra dėl pensijų indeksavimo (taip pat šiek tiek didesnės yra naujai skiriamos pensijos).
Vidutinė pensija siektų apie 404 eurus. Šiuo metu vidutinė senatvės pensija su būtinuoju stažu sudaro 399 eurus, o vidutinė pensija – 377 eurus.
35 eurai mėnesiui arba 420 eurų per metus. Tarsi neblogai. Tačiau kiekvienam Užimtumo tarnyboje registruotam bedarbiui nuo šiol priklauso laikina darbo paieškos išmoka. Ji siekia iki 200 eurų per mėnesį: mažesnės. Didžiausia nedarbo išmoka 740 eurų per mėnesį, žinoma, jei prieš tai gavai padorų atlyginimą.
Rugsėjo pabaigoje Statistikos departamentas skelbė, kad vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2020 m. antrąjį ketvirtį Sostinės regione buvo 1 556,9 EUR ir, palyginti su 2020 m. pirmuoju ketvirčiu, padidėjo 0,9 proc. Vidurio ir vakarų Lietuvos regione bruto darbo užmokestis buvo 1 273,4 EUR ir per ketvirtį išaugo 1,5 proc. Bruto darbo užmokesčio atotrūkis tarp šių regionų 2020 m. antrąjį ketvirtį sudarė 284 EUR. Daugiau negu dvigubai didesnis nei minimalus atlyginimas ir toliau sparčiau auga.
Tačiau vien nuolatinis bilietas viešajam transportui Vilniuje 29 eurai. Jei reikia iš kaimo į miestelį važinėti tam, kad galėtum darbuotis už minimalią algą, mašinos remontui eurų neliks. O pačią mašiną turės padovanoti artimieji. Pietums, ar vaiko mokymo priemonėms eurų taip pat neliks. Neveltui nedarbas pasiekė rekordinius 14,7 proc. Nes eidamas į darbą ir gaudamas tokią algą šeimai gali pasiūlyti tik skurdą ir badą. Kalbu apie realią, o ne „juodais“ mokamą atlyginimą, kurį galima gauti ir būnant registruotu Užimtumo tarnyboje.
Neagituoju už pašalpų ir paramos mažinimą. Daugeliu atvejų jos ir taip per mažos, kad galėtų užtikrinti minimalų orų pragyvenimą. Kol nėra normalių profsąjungų, kovą dėl darbuotojų teisių turi prisiimti valstybė, nes savaime šios problemos niekur nedings. Verslas bet kokia kaina stengsis atpiginti darbo jėgą. Tokia jo misija – mažinti sąnaudas kur tik galima. Mums reikia sukurti situaciją, kai pašalpos ir bus tik pašalpos, o darbas užtikrins kur kas geresnį ir sotesnį gyvenimą.
Dabar kol kas galime tik skaičiuoti prarastas progas. Per karantiną grįžę emigrantai vėl traukia į svečias šalis, nes jie neįpratę dirbti po keliolika valandų per dieną už kelis šimtus eurų per mėnesį vien tam, kad jų darbdavys savo vaikams supirktų butus sostinėje. Vietoj jų visais įmanomais būdais stengiamės atsivežti ukrainiečius, uzbekus ir kitus mažai girdėtų šalių gyventojus.
Jau girdžiu: „Jei padidinsime minimalų atlyginimą verslas bankrutuos“. Gali būti, tik klausimas, kada jis bankrutuos ir be šio padidinimo, nes norinčių dirbti už minimalią algą greitai neliks. Nebent leisime vežtis „beveik nemokamus“ darbuotojus iš trečiųjų šalių. Mums reikia gamyklų, kuriančių pridėtinę vertę ir galinčią išlaikyti kvalifikuotus žmones, o ne gamyklų be perspektyvos.