Kairiųjų partijų, o ypač valdančiųjų, vienu pagrindinių ekonominių-socialinių naratyvų tapo bandymas rinkėjams įdiegti mintį, jog dešiniosios jėgos yra tolimas elitas (išrinktieji), siekiantis atimti paprasto žmogaus paskutinį kąsnį. Tuo tarpu kairieji rodo nuskriaustiesiems meilę, didindami įvairias socialines išmokas ir gerindami gyvenimą.
Tokios ant ideologinio pamato konstruojamos ekonominės nesąmonės nėra pavojingos tik rinkimų laikotarpiu. Bendrai jos veda prie klaidingų lūkesčių formavimo ir ilgalaikio tvaraus valstybės augimo griovimo. Nes žmonės yra tikinami, kad kažkas jiems specialiai neduoda pinigų, nors valstybė jų turi begalybę, ir tereikia pinigus visiems padalinti. Bet dalinti juos nori ne visi. Vieniems gaila, o kitiems ne.
Vos pradėjus knisti tokias genialias idėjas kaip 13-toji pensija, turėtų iš karto kilti klausimas, kodėl tik trylika, o ne 24, 52, 110? Nes jei pensijos išmoka nėra susijusi su mėnesių skaičiumi, su kuo darbo sutartyse yra susietas atlyginimas, kuris ir yra kone vienintelis pensijų finansavimo šaltinis Lietuvoje, tai koks skirtumas, kiek tų pensijų? Jei galime turėti dvylika atlyginimų, bet visiškai iš oro (ar kur tamsiau) ištraukti trylika pensijų, kodėl negalime turėti penkiolikos?
Tokie ir panašūs klausimai turėtų kilti kritiškai mąstantiems. Juos keliant greitai supranti, kad tryliktos ir aštuoniasdešimt trečios pensijos atsiranda tada, kai jas pasiskolini arba pradedi leisti jau sukauptą rezervą. Dėl ko ateityje ne tavo vaikų, o dar tavo pensijos augimas mažės. Nes skolas teks grąžinti, o krizės atveju pravalgyto rezervo panaudoti nebepavyks. Tad pats susimokėsi už šiandienos malonumą ateityje. Niekas tau tryliktos pensijos neduoda, pats ją susimoki.
Tas pats galioja ir visoms kitoms išmokoms. Jos neatsiranda, nes kažkas nori. Jos nėra nedidinamos, nes kažkas nenori. Tiesiog yra žmonės, kuriems rūpi ilgalaikis tvarus valstybės augimas, ir yra žmonės, kuriems rūpi turėti valdžią. Ne tik pas mus, visur pasaulyje tas pats.
Visos išmokos valstybėje yra mokamos iš to, ką surenkame per mokesčius. Todėl bet kokios išmokos bet kokiam tikslui turėtų būti indeksuojamos ir susietos su mūsų pajamomis, nuo kurių ir gaunami mokesčiai. Tai nėra didis mokslas, net finansų pradinukai žino, kad bet koks biudžetas turi būti dėliojamas ne eurais, o procentais: X procentų švietimui, Y gynybai, Z pensijų išmokoms. Tokiu atveju, augant pajamoms, proporcingai auga ir kiekvienos srities finansavimas. Viskas yra indeksuojama pagal pajamas, o ne pagal norus ir iliuzijas.
Tačiau šios elementarios taisyklės ne visiems politikams įdomios. Nes pasakyti, kad socialinės išmokos Lietuvoje yra visiškai priklausomos nuo per laikotarpį iš su darbo santykiais susijusių pajamų surinktų mokesčių, reiškia pasakyti, kad išmokos augs tiek, kiek auga vidutinės pajamos.
Tai taip pat reiškia prisipažinti, kad tavo, kaip politiko, vienas iš svarbiausių darbų yra didinti vidutinio piliečio pajamas. O tai jau reiškia pripažinimą, kad tavo darbas yra ne skaičiukus sukinėti ir apie smėliuką Vilniaus centre ginčytis, o strateguoti, realiai galvoti ir priimti pasekmes ilguoju laikotarpiu turinčius sprendimus.
Kas ne visiems pavyksta. O kitiems tiesiog tingisi. Juk kam galvoti, kai gali paskaičiuoti, kad nemaža dalis potencialaus elektorato gauna išmokas, ir nevarginti jų su visomis pamokomis apie tai, iš kur valstybėje atsiranda pinigai. Gali tiesiog pasakyti, kad išmokos bus padidinamos, nes mes jus mylime. Meilė juk nugali viską.
Bet realybėje turime vienintelį būdą ilguoju laikotarpiu tvariai didinti įvairias išmokas, socialinį tinklą silpniausiems visuomenės nariams – privalome didinti vidutines pajamas. Pakeliui galime praplėsti ir patvarkyti mokestinę bazę. Paspartinti asmeninio kaupimo pensijai programą, taip dar ir atimant iš ateities politikų galimybes manipuliuoti rinkėjais per pensijų sukiojimą. Galime nustatyti rezervų lubas ir laisvus pinigus paskirti ne išmokoms, tačiau ilgalaikę naudą duodančioms programoms. Bet dienos pabaigoje, be vidutinių pajamų didinimo, nieko nepasieksime.
Ši užduotis nėra iš lengvųjų. Pavyzdžiui, pastaruosius penkerius septynerius metus itin spartų šalies vidutinio atlyginimo augimą didele dalimi lėmė užsienio investicijos į paslaugų centrus, vietines laisvąsias ekonomines zonas, Lietuvos virsmas IT eksporto šalimi. Už tai dėkoti reikėtų ne kažkokioms politinėms jėgoms, o tokioms institucijoms bei programoms, kaip Investuok Lietuvoje, Versli Lietuva, Sparnai, Kurk Lietuvai ir t.t. Būtent jos padarė turbūt didžiausią darbą.
Tuo tarpu už tai, kad tapome IT eksportuojančia valstybe, net nėra aišku kam dėkoti. Nebent prieš gerus dvidešimt metų vykusiam šalies kompiuterizavimui per lengvatas kompiuteriui įsigyti ir sprendimui atvesti internetą net į mažiausius vienkiemius. Bet įvertinus jog ir Estija, Baltarusija, Ukraina bei kitos aplinkinės šalys šiandien gali save vadinti IT eksporto šalimis, greičiausiai vertėtų padėkoti ir globalizacijai, kuri daugeliui atvėrė akis, kad gyvenant Lietuvoje galima dirbti JAV, bei Cartoon Network, kuris visą nepriklausomybės kartą išmokė anglų kalbos pagrindų.
Ilgalaikiai procesai būna įdomūs ir turi netikėtas pasekmes. Todėl ir nuspėti jų eigos beveik neįmanoma. Reikia daug drąsos, norint priimti sprendimus, kurie gali lemti struktūrinius pokyčius ilguoju laikotarpiu. Tad ir teigti, kad tryliktos pensijos kažkas nenori duoti, o ne pripažinti, kad nežinai, ką tiksliai tavo sprendimai lems per ateinančius du tris dešimtmečius, dėl to bijai juos priimti, yra paprasčiau.
Juk rinkėjas vis tiek bukas ir nesupras, kad pinigai nėra magiškų procesų išdava. Laikaisi sau magiško kurso, aiškini, kad viską lemia emocijos ir jausmai (myli-nemyli), o po tavęs ir pasaulis tegul baigiasi. Tie, kas ateis po 10 metų, galės aiškintis, kodėl ne strateginiai sprendimai buvo daromi, kodėl kaupti rezervai ekonominėms nesąmonėms taškomi, o biudžeto išlaidos siejamos ne su pajamomis, tačiau su meile. Ateities kartų čia bus problemos, ne mūsų.