Lietuvos dešiniųjų kaltinimai valstybės praskolinimu, metami dabartinei Vyriausybei, yra nuolat girdimi, tačiau faktai liudija ką kita. Niekas nieko nepraskolino – valstybės skola labiausiai išaugo konservatorių valdymo metais.
„Valstiečių‘‘ valdymo metu skola mažėjo, kol neprireikė gelbėti verslo ir išsaugoti darbo vietų ES ir tarptautinėse rinkose skolintais pinigais. Taip šiuo metu elgiasi visos valstybės. Kritikų liko nepastebėta naujoji monetarinė politika, kurios nuostatų, kaip ir kitos ES vyriausybės, laikosi Lietuvos Vyriausybė.
Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF) aiškiai įvardijo, kad ši siutuacija, skirtingai nei anksčiau, nevers „veržtis diržų“, tad konservatoriai, kaip pripažįsta ir ekonomistas Nerijus Mačiulis, skaito pasenusius vadovėlius.
TVF taip pat aiškiai pabrėžia, kad Lietuvos ekonomika dėl pandemijos trauksis mažiausiai Europoje. Šiuo metu valdžia kritikuojama ne už valdymo rezultatus, kurie šiaip jau pagerino žmonių gyvenimą per ketverius metus, bet tiesiog ad hominem. Daug kam nepatinka viena ar kita asmenybė Vyriausybėje, pavyzdžiui, kandžiai prisimenama Aurelijus Verygos dėvima šaulio uniforma.
Visuomenę turėjo išgąsdinti „būsimosios premjerės“ bei jai antrinančio Andriaus Kubiliaus pareiškimai pakartoti 2009 m. viešo sektoriaus taupymo, o tuo pačiu ir valstybės mažinimo, eksperimentą.
Girdint šiuos gąsdinimus, verta prisiminti nepriklausomos Lietuvos valstybingumo pradžią. Privatizacijos procesai ir verslo skatinimo politika Lietuvoje, skirtingai nei Lenkijoje, tuo laiku davė postūmį ne smulkiam ir vidutiniam verslui, bet didžiųjų „rentininkų“ kompanijų, gaunančių pajamas iš monopolinio įsigalėjimo, atsiradimui. Kaip Lietuvos kaime sakoma: vietoj paukščių lesinimo, visos avižos buvo sušertos arkliui....
Po tokių ekonominės raidos rezultatų yra nenuostabu, kad dažnas Lietuvos pilietis nesidomi politika ir nieko iš jos nesitiki. Kaip baudžiavos kaime, rinkimuose dalyvauja mažiau nei pusė Lietuvos piliečių. Spėju, jiems nesvarbu, ar valstybė jiems moka išmokas, ar ne, didina pensijas ar jas mažina, naikina valstybinį sektorių ar didina privatų.
Toks apolitiškumas yra naudingas politikams, kurie piktnaudžiauja žmogišku naivumu, neišprusimu, o savo nekompetenciją, intelektualinį neadekvatumą, konceptualų atsilikimą propaguoja kaip realią politinę alternatyvą.
Lietuvoje toliau sklandant „krizės“ ir „taupymo“ pasakojimams, reikėtų piliečiams dar kartą pakartoti, kad valstybė negali bankrutuoti, tai ne privačių darželių tinklas, net jei jis ir yra subsidijuojamas iš biudžeto.
Rinka yra terpė, kurioje konkuruoja organizacijos, o konkurenciją ir santykius tarp jų reguliuoja valstybė. Valstybė taip pat gali steigti organizacijas, net ir siekiančias pelno. Valstybės institutai tarnauja visiems, skirtingai nei verslo kuriamose organizacijose. Atlikti tyrimai liudija, kad esminių skirtumų tarp valstybinių ir privačių įmonių nėra, jeigu jų pagrindinis keliamas tikslas yra pelno siekimas.
Deja, ir toliau girdime argumentus „prieš valstybę“ ir „už rinką“. Ore tvyro noras sugriauti „supuvusią sistemą“. Piliečiams sugebėta „įkalti“ (apklausos tai rodo) valstybės praskolinimo baimę, net šiuo metu esant neigiamoms palūkanoms. Apie valstybę mėginama kalbėti kaip apie didelę kompaniją, kuri turėtų mažinti savo gamybos apimtis ir atleidinėti darbuotojus.
Sumažindami valstybės paslaugų apimtis, sukuriame viešų paslaugų deficitą. Šio deficito dėka ir atsiranda dešiniųjų remiami (ir juos remiantys) privatūs paslaugų teikėjai, užimantys monopolinę padėtį rinkoje.
Valstybės misija yra teikti viešąsias paslaugas visiems piliečiams nepriklausomai nuo jų piniginės storio. Viešos paslaugos ir teisė piliečiams spręsti apie jų rūšis ir apimtis yra bet kurios šiuolaikinės valstybės raison d’être (pagrindas egzistuoti). Ar ne dėl to Lietuvos žmonės kovojo dėl Nepriklausomybės ir savo Valstybės? Kam lietuviams Nepriklausomybė, jeigu, pasak dešinės pakraipos politikų, valstybės yra per daug ir ji trukdo privačiam verslui teikti paslaugas?
Valstybė kontroliuoja jėgos ir prievartos panaudojimą bei užtikrina politinę, socialinę ir ekonominę kaitą. Daugelis valstybių evoliucionavo nuo politikos, kai išimtinai tik privilegijuotam elitui buvo galima naudotis institucijomis, jų teikiamomis paslaugomis ir ekonominėmis galimybėmis, iki politikos, užtikrinančios visuotinį viešo gėrio prieinamumą. O Lietuvoje kaip visada išradinėjamas dviratis ir norima grįžti prie elitarizmo ribojant viešų paslaugų prieinamumą, pavyzdžiui, jas privatizuojant.
Demokratija nėra duotybė ir negali išlikti be valstybės, jeigu pastaroji neteiks viešo gėrio ir paslaugų. Samuelis P. Huntingtonas tą išvadą padarė dar 1968 m. Kita vertus, yra pakankamai įrodymų, kad kuo daugiau demokratijos šalyje, tuo didesnė joje yra valstybės galia.
Svarbi ir valstybės galia teikti viešą gėrį. Skandinavijos šalys, pirmaujančios visuose socioekonominiuose, gyvenimo kokybės bei demokratijos rodikliuose, tai patvirtina savo pavyzdžiu.
Tose valstybėse, kur vyrauja monopolijos, beisirūpinančios garantuotų pajamų išlaikymu, viešo gėrio yra mažiau ir jis nekokybiškas. Lietuva – viena tokių valstybių. Monopolistai turi savo politinius lobistus, kurie kovoja dėl monopolijų privilegijuotos padėties šalyje. Atsiminkime virš valstybės pakibusį „MG Baltic“ šešėlį. Atkreipkime dėmesį į tai, su kokiu pasipriešinimu susidūrė pasiūlymai steigti valstybinį banką ar valstybines vaistines, kurios konkuruotų rinkoje. Tai pavyzdys, kaip ginami monopolistų interesai.
Verta prisiminti ir kitą neseną istoriją. Prasidėjus pandemijai opozicinė konservatorių partija siūlė įvesti karinę padėtį Lietuvoje. Karinės padėties įvedimas būtų reiškęs ir galimą politinių partijų uždraudimą, ir demokratinės valstybės apribojimą. Būtume likę tiktai teritorija, kurioje klesti oligopolistinis verslas ir nėra demokratijos. O kas tokią teritoriją valdys, verslui ne taip ir svarbu. Gaila, kad tai piliečiams irgi nė motais...