Į Seimą jau atkeliavo kitų metų valstybės iždo projektas. Jį svarstys šios, o galutinai priims jau naujos kadencijos Seimas. Situacija jau daugelį metų keistoka: į naująjį finansinį dokumentą vieni semtuvais suverčia pažadų kalną, o kiti murkdosi tose smėlio kopose ir bando per rekordiškai trumpą laiką prisikasti iki tvirto ir realus pagrindo.

Kitais metais planuojama surinkti 11,38 milijardo eurų, o išleisti 15,49 milijardo eurų, taigi turėtume išleisti 4,1 mlrd. eurų - arba 36 - procentais daugiau nei surinksime pajamų. Tai ir yra kiekvienam gyventojui nesunkiai suvokiamas skaičius. Tai ir yra realūs skaičiai.

Sakykime, jūs uždirbate 1000 eurų, bet išleidžiate 1360 eurų. Koks bus jūsų asmeninio biudžeto deficitas? Teisingai – 36 procentai.

Tačiau Finansų ministerija skelbia, kad valstybės iždo deficitas sieks tik 5 procentus. Atrodytų, aritmetika paprasta, tai kam čia kyla problemų skaičiuojant? O gi niekam - jumis tiesiog manipuliuojama.

Finansų ministerija biudžeto deficitą pateikinėja nuo valstybės bendrojo vidaus produkto (BVP), o ne nuo biudžeto pajamų. Tai yra įprasta praktika tarp ekonomistų ir biurokratų, tačiau net labai ydinga ir klaidinanti praktika komunikuojant su plačiąja visuomene.

Visuomenė nusipelno išgirsti atsakymą, nesislapstant už įmantrių ekonominių terminų: “Kitąmet išleisime 36% daugiau nei surinksime, tačiau pasiskolinsime papildomus 4,11 milijardo eurų.” Ir tuomet esą atrodysime gražiau, tik su 5 proc. deficitu. Tačiau skola ir yra skola, ji kaip tas lagaminas be rankenos – nešti sunku ir nepatogu, tačiau numesti irgi negali. Kažkam kažkada reiks ją grąžinti.

Dabar eikime dar toliau. Kitų metų valstybės iždo projekte numatytas deficitas gali būti nerealus ir dėl neįvertintos koronaviruso įtakos kitų metų biudžeto pajamoms bei išlaidoms. Ir tai, kad per kelerius metus beveik padvigubinsime mūsų valstybės skolą nuo BVP.

Tik nuoširdi ir aiškiai suprantama komunikacija apie viešuosius finansus padės ilgalaikėje perspektyvoje formuoti vis didesnį atsparumą neatsakingiems populistiniams pažadams ir priešrinkiminiam išlaidavimui.

Atsižvelgiant į rekordines žemumas siekiančias palūkanų normas, puikų Lietuvos kreditingumo vertinimą ir fiskalinio skatinimo būtinybę koronaviruso sukeltos krizės akivaizdoje, deficitinis biudžetas yra visiškai normalu. Ir noras daugiau pasiskolinti nėra blogybė, juo labiau, kad šiuo metu apskritai viso pasaulio finansinė aplinka yra kardinaliai kitokia, nei 2008-ųjų krizės išvakarėse.

Taigi išeitų, kad ir Andriaus Kubiliaus užuomina apie dar vieną diržų užveržimą neturi realaus pagrindo. Atvirkščiai – tokioje situacijoje galima būtų daugiau išlaidauti, tačiau ne barstant vienadienes išmokas ar viską sukišant į trinkelizaciją ir asfaltą, o skatinant kurtis Lietuvoje aukštą pridėtinę vertę kuriančias biotechnologijos ar IT įmones, pertvarkant vaikų ugdymo sistemą ir medicinos paslaugų infrastruktūrą, investuojant į žaliąją ekonomiką skatinančias priemones.

Taigi išeitų, kad ir Andriaus Kubiliaus užuomina apie dar vieną diržų užveržimą neturi realaus pagrindo. Atvirkščiai – tokioje situacijoje galima būtų daugiau išlaidauti, tačiau ne barstant vienadienes išmokas ar viską sukišant į trinkelizaciją ir asfaltą, o skatinant kurtis Lietuvoje aukštą pridėtinę vertę kuriančias biotechnologijos ar IT įmones, pertvarkant vaikų ugdymo sistemą ir medicinos paslaugų infrastruktūrą, investuojant į žaliąją ekonomiką skatinančias priemones.

Ateinančius ketverius metus valstybės politikoje turėtų dominuoti tokia strategija: skolinkis atsakingai, o išlaidauk žvelgdamas į dešimties ar dar daugiau metų horizontą.
Populistinė valdžia, ypač siekdama papildomų balsų rinkimų metu, gali labai greitai sugriauti nuo 2008-ųjų statytus tvarius Lietuvos viešųjų finansų pamatus. O tada ir vėl lauktų privalomas diržų veržimasis ir brangios palūkanų normos.