Teutonų ordino karinė organizacija buvo analogiška lenkų karinei organizacijai. Įprastas jos kovinis vienetas taip pat buvo vėliava, sudaryta iš tam tikro skaičiaus „iečių“. „Ietį“ paprastai sudarydavo vienas riteris ir iki septynių kareivių, dažnai arbaletininkų.

Teutonų ordino vėliavos dažniausiai telktos teritoriniu komtūrijų principu. 1411 m. buvo penkios Pomeranijos komtūrijos, vienuolika Kulmo, dešimt – likusios Prūsijos dalies. Kiekvienos komtūrijos centras – ordino pilis. Komtūrijos vėliavai vadovavo komtūras, vėliavoje kovėsi komtūrui pavaldūs riteriai, nors būta ir išimčių, nes kai kurios komtūrijos būdavo sujungiamos.

Marienburgo (dab. Malborkas) tvirtovė. Nuo 1309 m. Teutonų ordino būstinė ir pagrindinis lenkų bei lietuvių 1410 m. kampanijos taikinys.
Foto: Leidykla "Briedis"

Teutonų ordiną sudarė dvasininkai ir pasauliečiai, tačiau dvasininkais įšventintų brolių nebuvo daug. Šie vadinamieji broliai dvasininkai (Priesterbrüder) vilkėjo baltą apsiaustą su juodu kryžiumi. Teutonų brolis pasaulietis nebuvo dvasiškis, tačiau gyveno kaip vienuolis ir kovėsi mūšio lauke. Vidutinio dydžio komtūrijos konventą sudarė maždaug tuzinas vadinamųjų brolių riterių (Ritterbrüder; 12 simbolizavo Kristaus apaštalų skaičių) ir iki šešiasdešimties seržantų, tačiau šie skaičiai galėjo labai skirtis.

Visi broliai pasauliečiai būdavo davę vienuoliškus neturto, skaistumo, klusnumo įžadus ir gyveno visiškai taip pat, kaip ir kiti ordino nariai, tačiau baltą apsiaustą su juodu kryžiumi – vieninteliu leidžiamu simboliu – nešiojo tik riteriai. Tai reiškė individualumo išsižadėjimą.

Ordino riteriai neturėjo nei savo herbo, nei antspaudo. Tiesa, būta ir nevisateisių ordino narių, kurie neduodavo trijų įžadų. Ant savo drabužių vietoje kryžiaus jie nešiojo raidės „T“ pavidalo ženklą. Žemesnio rango seržantai nešiojo ne baltus, o pilkus apsiaustus, tačiau gebėjimu kautis jie dažnai prilygo broliams riteriams.

Asociatyvi nuotr.
Foto: Shutterstock

Neskaitant kai kurių detalių, teutonų kariuomenės apranga ir šarvuotė buvo stebėtinai vienoda. Kiekvienas vyras gaudavo dvejus marškinius, vienerias kelnes, dvi poras batų, vieną kuklų apsiaustą, vieną miegmaišį, vieną antklodę, vieną brevijorių (su kiekvienai dienai skirtomis maldomis) ir vieną peilį. Riteris galėjo gauti keturis žirgus, tačiau jie priklausė ne jam, o buvo vienuolyno-pilies nuosavybė. Visi kariai plaukus kirpo trumpai, tik dvasininkai turėjo tonzūras, o riteriai želdino barzdas.

Svarbu paminėti, kad tik nedidelį procentą Žalgirio mūšyje dalyvavusios ordino kariuomenės sudarė sunkiai ginkluota raitoji kavalerija – teutonų riteriai, vilkintys baltus apsiaustus su juodais kryžiais.

Per kautynes žuvo 203 riteriai, dar keli pabėgo ar pateko į nelaisvę; iš viso riterių galėjo būti ne daugiau kaip 250. Dauguma Žalgirio mūšyje kovojusių ir ordino valdomose žemėse gyvenusių Prūsijos riterių iš tiesų nebuvo tikrieji ordino nariai. Prūsijos miestai taip pat siuntė karių, buvo ir į karą pašauktų ginkluotų valstiečių. Ordino Livonijos atšakos riteriai turėjo tam tikrą autonomiją ir kaudavosi su savo vėliava.

Prūsijoje samdyti kariai vadinti knechtais, bet buvo ir iš kitur atvykusių samdinių. 1409-aisiais, likus metams iki Žalgirio mūšio, didžiojo magistro Ulricho fon Jungingeno laiške rašoma, kad ordinas kviečia svečius. Tikriausiai omenyje turėti ordino svečiai kryžininkai ir Genujos arbaletininkai. Kai kada kryžiuočiai samdėsi karius iš ten pat, kur ir lenkai su lietuviais. Samdiniai iš Bohemijos kovėsi abiejose mūšių dalyvių pusėse.

Į Žalgirio mūšio lauką atvykę palyginti negausūs svečiai kryžininkai nelaikyti samdiniais. Kronikininkas Monstrelietis pasakojime apie kautynes (deja, pilname klaidų) teigia, kad „tarp jų buvo Prūsijos bei Normandijos didikas seras Žanas de Ferjėris (Jean de Ferriere), senjoro de Vjevilio (de Vieuville) sūnus, taip pat Pikardijos senjoro du Bua d’Anekvino (du Bois d‘Annequin) sūnus“.

Dauguma ordino svečių buvo vokietkalbiai iš Vestfalijos, Fryzijos, Austrijos, Švabijos ir Bavarijos. Jie kovėsi su savo vėliavomis, tarp kurių buvo ir šv. Jurgio vėliava sukeistomis spalvomis. Kronikininkas Dlugošas rašo, kad „jie buvo drąsūs ir narsūs, beveik visi žuvo, tačiau keli išsigelbėjo pabėgdami“.

Austrų riteriai stojo po Teutonų ordino didžiojo magistro dešiniosios rankos, didžiojo komtūro Konrado fon Lichtenšteino (Konrad von Liechtenstein) vėliava, be jų kryžiuočių pusėje kovojo ir du vengrų didžiūnai – palatinas Miklošas Garajus (Garai Miklós) ir Transilvanijos vaivada Štiboras (Stibor) su dviem šimtais samdinių.

Labiausiai atpažįstamas Teutonų ordino heraldinis simbolis – juodas kryžius baltame fone. Jis buvo kelių formų. Didžiojo magistro asmeninėje vėliavoje vaizduotas erelis ant auksinio kryžiaus. Panaši, tik mažesnė vėliava plazdėjo ordino pajėgų priešakyje. Krokuvos didžiosios vėliavos teutoniškas atitikmuo buvo balta vėliava su didžiuliu juodu kryžiumi. Broliai riteriai tradiciškai vilkėjo baltus apsiaustus, kurie mūšyje veikiausiai nebuvo ypač patogūs.

Asociatyvi nuotr.
Foto: Leidykla "Briedis"

Kadangi ordinas buvo nukariavęs nemažai lenkiškų žemių, kai kurie ordino pusėje kovoję riteriai buvo lenkų kilmės. Uolso (Olesnicos) kunigaikštis Konradas VII Baltasis ir Ščecino (anksčiau liet. vad. Štetinas, lenk. Szczecin) kunigaikštis Kazimieras V – du iš tų, kurie po pralaimėto mūšio pateko į nelaisvę.