Tai visiška Valdemaro Tomaševskio rinkimų taktikos nesėkmė. Taktikos, paremtos prokremliškumu, ignoruojančios lenkų tautinės mažumos interesus ir demonstruojančios sąžiningumo iliuziją.
Rinkėjui atsibodo Georgijaus juosta
Šiuose rinkimuose prokremliškumas turėjo būti baltu žirgu, eilinį kartą nuvešiančiu Tomaševskį į Seimą ir Vyriausybę. Tuo tikslu ir buvo priimtas sprendimas LLRA-KŠS rinkimų sąraše pirmu numeriu įrašyti prorusišką trolį Zbignevą Jedinskį.
Revoliuciniai įvykiai Baltarusijoje davė jiems dar vieną šansą kartoti nesąmones, kilusias iš Maskvos ir Minsko.
LLRA-KŠS tapo vienintele politine partija Lietuvoje, atvirai palaikiusia Aleksandrą Lukašenką bei pasmerkusia demokratinius protestus. Pavyzdžiui, lenkų partijos lyderiai vieninteliai teigė, kad OMONo kariai, kankindami taikius demonstrantus, įveda... „konstitucinę tvarką“.
Tačiau rinkėjui, matyt, atsibodo šie Georgijaus juostelės gynėjai. Geriausias to liudijimas yra Zbignevo Jedinskio kritimas iš pirmos sąrašo vietos į trečią (šiuose rinkimuose taip nebuvo atsitikę dar nė vienam „pirmajam numeriui“).
Akivaizdu, kad Lietuvos rusų balsai atiteko Darbo partijai, o nuosaikių pažiūrų Lietuvos lenkai, rugpjūtį stovėję Laisvės kelyje ir kuriuos Tomaševskis įžeidė teigdamas, kad ši akcija žlugo ir nebuvo masinė, balsavo už Laisvės partiją ir socialdemokratus.
Iš tikrųjų LLRA-KŠS „laimėjo“ lenkų balsus tik tose apygardose, kuriose kontroliuoja administracinius išteklius. Medininkų vienmandatės apygardos LLRA-KŠS kandidatas Česlavas Olševskis ir Šalčininkų-Vilniaus apygardos kandidatė Beata Petkevič daugiau nei pusę balsų gavo… paštu. Tokie stebuklai prie balsadėžių vyksta tik per rinkimus Baltarusijoje.
Blogas pokštas apie „sąžiningiausią partiją Lietuvoje“
Šiuose rinkimuose Valdemaras Tomaševskis rinkimų kampanijai skyrė šimtus tūkstančių eurų. Tradiciškai jie atiteko rusakalbei žiniasklaidai.
Lietuvos žiniasklaida lenkų kalba buvo ignoruota, nes lenkas tiesiog privalo balsuoti už LLRA-KŠS. Be to, pusę Vilniaus miesto dengė plakatai ir reklaminiai tentai, kuriuose teigta, kad LLRA-KŠS yra „sąžiningiausia partija Lietuvoje“.
Prisiminus Michalą Mackevičių, kuris dvejus metus kaip velnias švęsto vandens bijo Varšuvos prokuratūros dėl Lenkijos mokesčių mokėtojų pinigų pasisavinimo, arba faktą apie galimai neskaidriai organizuotus mokyklų ir darželių atnaujinimo viešuosius pirkimus, ar kad Jaroslavo Narkevičiaus galimą dalyvavimą korupcinėje veikloje tiria Specialiųjų tyrimų tarnyba, šis šūkis nuskambėjo kaip blogas pokštas. Ir rinkėjas jam nepasidavė.
LLRA-KŠS lyderiai Valdemaras Tomaševskis, Vanda Kravčonok ir kiti nariai visus svarbiausius Lietuvos lenkų postulatus, pavyzdžiui, dėl Tautinių mažumų įstatymo ar originalios lenkiškų vardų bei pavardžių rašybos, pripažino „penktaeiliais“ dalykais.
Šiltos kėdės ministerijose, į kurias partija ėmė vis dažniau sodinti ištikimus, tačiau pasyvius ir silpnokus Valdemaro Tomaševskio valios vykdytojus, pasirodė svarbesnės už lenkų bendruomenės interesus.
Visi mąstantys partijos politikai, pavyzdžiui, Arturas Liudkovskis, Gžegožas Saksonas, iš rinkimų sąrašo arba buvo pašalinti, arba nustumti į kuo tolimesnes vietas. O visiškas konstruktyvios kritikos ignoravimas privedė prie to, kad nebuvo išgirsta daugybė balsų iš Lenkijos ir Lietuvos žiniasklaidos ar Lenkijos diskusijų klubo.
Fantastiška Evelinos Dobrovolskos sėkmė
Apie tautinių mažumų teises besibaigiančios parlamento kadencijos ir rinkimų kampanijos metu daugiau kalbėjo Laisvės partija, Lietuvos socialdemokratų partija, o ne Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga, kuri oficialiai turėjo ginti šias mažumas. Be to, kampanijos metu Tomaševskis net neminėjo fakto, kad tai Lietuvos lenkų partija, pabrėždamas tik partijos pavadinimo antrąją dalį ir tikėdamasis mitinių lietuvių balsų.
Neatsitiktinai fantastišką sėkmę rinkimuose pasiekė Evelina Dobrovolska, jauna vilnietė ir Lietuvos teisininkė, paskyrusi savo gyvenimą kovai už žmogaus teises. Be kita ko, kovai dėl originalios vardų ir pavardžių rašybos.
Kandidatuojant iš aštuntos vietos naujai sukurtos Laisvės partijos sąraše, ji šoktelėjo aukštyn... per dvi vietas (beprecedentis atvejis Lietuvos rinkimų istorijoje – paprastai Lietuvos lenkai, kandidatuojantys kitų partijų sąrašuose, po reitingavimo užima žemesnes pozicijas) ir jau laimėjo parlamento vietą pirmame ture!
Nepriklausomai nuo to, ar Laisvės partija bus būsimoje valdančiojoje koalicijoje, ar opozicijoje, galime būti tikri: Evelinos dėka apie Lietuvos lenkų interesus naujajame Seime bus kalbama dažniau ir garsiau nei ankstesniame. Be to, jau būdama Vilniaus miesto tarybos nare, Dobrovolska įrodė, kad gali ne tik garsiai kalbėti apie Lietuvos lenkų problemas, bet ir efektyviai jas spręsti.
Pokyčiai ar politinė mirtis
Rinkimų rezultatai parodė, kad Lietuvos lenkų politiniame mąstyme įvyko milžiniški pokyčiai. Prokremliškumas ir administracinis aparatas, ikimokyklinio amžiaus vaikams išdalinti lankstinukai ir bauginimas nebėra universalus raktas, atveriantis LLRA-KŠS duris į sėkmę rinkimuose.
Be to, Lietuvos lenkai jau turi pakankamai patrauklią alternatyvą LLRA-KŠS – jaunus, išsilavinusius žmones, pradedančius nuo aukštų pozicijų partijų sąrašuose, pavyzdžiui, minėtoji Evelina Dobrovolska ar Tomas Tomilinas iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos.
O Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjungai suskambėjo paskutinis įspėjamasis skambutis. Arba partija pasikeis, arba nebebus priskiriama prie nacionalinių politinių jėgų. Net Valdemaras Tomaševskis turėtų tai suprasti ir pasitraukti. 20 metų – tai laikotarpis, kuris gali sulaužyti bet kurį diktatorių. Ne tik Lukašenką.