Socialdemokratai pasirodė prasčiausiai XXI amžiuje – net prasčiau, nei po 2012–2016 metų valdymo ir 2006–2008 m. Gedimino Kirkilo mažumos vyriausybės su LEO.LT šešėliu ir konservatorių paramos šleifu.

Laisvės partija ne tik įveikė 5 proc. barjerą, bet aplenkė Liberalų sąjūdį ir pasivijo darbiečius su socialdemokratais. Iš mažutėlių lygos ji žaibiškai prasibrovė į stipriausių sąrašų penketuką.

Trys muškietininkai, kuriems bene visos apklausos žadėjo daugiau kaip 5 proc. nuo atėjusiųjų balsuoti, liko toli už borto ir gavo mažiau balsų už Vytauto Radžvilo „Nacionalinį susivienijimą”.

Žinoma, visa tai – siurprizai. Ir vis dėlto svarbiausia žinia yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmajame ture pasiekti rezultatai. Jie keičia Lietuvos politinę tikrovę – arba, tiksliau, yra ir šios kaitos politinė išraiška, ir aktyvus veiksnys.

Ir vis dėlto svarbiausia žinia yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmajame ture pasiekti rezultatai. Jie keičia Lietuvos politinę tikrovę – arba, tiksliau, yra ir šios kaitos politinė išraiška, ir aktyvus veiksnys.

Tėvynės sąjunga ne šiaip laimėjo rinkimų sąrašų kovą su solidžiu atotrūkiu ir pirmajame ture gerai pasirodė vienmandatėse rinkimų apygardose. Reikšminga tai, kad ji baigia braižyti naują Lietuvos politinį žemėlapį, su Ingrida Šimonyte sąrašo priekyje baigdama 2004–2008 m. Andriaus Kubiliaus pradėtą darbą.

Šiame žemėlapyje matyti dvipartinė politinė sistema. Vienoje pusėje – nuosaikiai liberali TS-LKD su nedideliais socialinio konservatizmo (krikdemiškais) elementais ir jos ištikimi satelitai – du liberalūs „nišiniai” dariniai. Kitoje pusėje – viena į kitą panašios partijos, turinčios panašius rinkėjus ir bandančios arba žadančios sukti labiau į kairę.

Tai, kad sukantieji į kairę priklauso skirtingoms partijoms, nekeičia nei jų, nei jų elektorato politinės giminystės fakto. Jie – tarsi viena tri-ketur-penkiagalvė partija. Po 2008-ųjų nusilpsta Tvarka ir teisingumais, išnyksta vienadienis Tautos prisikėlimas, ir 2012 m. į viršų šauna Darbo partija su socdemais.

Tėvynės sąjunga ne šiaip laimėjo rinkimų sąrašų kovą su solidžiu atotrūkiu ir pirmajame ture gerai pasirodė vienmandatėse rinkimų apygardose. Reikšminga tai, kad ji baigia braižyti naują Lietuvos politinį žemėlapį, su Ingrida Šimonyte sąrašo priekyje baigdama 2004–2008 m. Andriaus Kubiliaus pradėtą darbą.

Išnyksta Darbo partija, nusilpsta socdemai, ir 2016 m. rinkimus triuškinamai laimi valstiečiai žalieji. Dabar šiek tiek apibyra valstiečiai, dar labiau nusilpsta socdemai, išnyksta tvarkiečiai, ir vėl prisikelia Darbo partija. Perpetuum mobile užburtame rate – dvipartinės sistemos antrame polyje.

Tuo metu konservatoriai seniai siekia dviejų vienas kitam nuolat trukdančių tikslų. Viena vertus, jie (gan sėkmingai) kūrė monopolį centro dešinėje ir bandė konsoliduoti dešiniuosius po savo partijos skėčiu. Taip jie prarijo krikdemus, politinius kalinius ir tremtinius, laikinai – tautininkus.

Kita vertus, jiems reikėjo ir sąjungininkų koalicijoms. Jais natūraliai tapdavo liberalai, bet šie tradiciškai buvo silpni. 2008-aisiais dvi liberalų partijos, dalyvavusios Kubiliaus vyriausybės formavime, tebuvo surinkusios po 5 proc. balsų. Tada išgelbėjo populistinis Arūno Valinsko Prisikėlimas.

„Ale una dzieną visks pasikeitė”, kaip sako Algio Ramanausko personažas filmuke „Erkė” (N-18). Liberalų sąjūdis ėmė stiprėti. Buvęs mažasis konservatorių partneris 2012 metais jau tiek paaugo, kad surinko 117 tūkst. balsų, kai tuo metu konservatoriai gavo 207 tūkst. O prieš 2016 m. rinkimus LS jau buo virtęs rimtu Tėvynės sąjungos konkurentu centro dešinėje, galėjusiu ne tik pasivyti, bet gal net ir aplenkti TS-LKD.

Konservatoriams tai negalėjo patikti. Tokių stiprių liberalų jiems tikrai nereikėjo. Jų partneriai turi būti daug silpnesni už juos ir žinoti savo vietą. O Liberalų sąjūdis tapo varžovu, kurį teisėsauga pačiu laiku „nukalė”.

Konservatoriams tai negalėjo patikti. Tokių stiprių liberalų jiems tikrai nereikėjo. Jų partneriai turi būti daug silpnesni už juos ir žinoti savo vietą. O Liberalų sąjūdis tapo varžovu, kurį teisėsauga pačiu laiku „nukalė”.

Nežinia, kaip būtų atrodęs Lietuvos politinis žemėlapis po 2016 m. Seimo rinkimų, jei centro dešinėje būtų įsitvirtinusios dvi apylygės partijos. Šiaip ar taip, Eligijaus Masiulio istorija šiai galimybei užkirto kelią. Tėvynės sąjunga išlaikė monopolį ir 2016 Seimo rinkimuose gavo rekordinį balsų skaičių (neskaitant 1996 m.).

Daug kas svarstė, kad už liberalėjančius konservatorius tada nubalsavo dalis nusivylusių ar / ir potencialių liberalų rinkėjų. Tačiau tai galėjo reikšti, jog Tėvynės sąjungos balsų „lubos” pasiektos: Liberalų sąjūdžiui atsinaujinus ir, be to, atsiradus dar liberalesnei Laisvės partijai, konservatorių elektorato liberalioji dalis turėjo šiek tiek susitraukti arba, geriausiu atveju, nebeaugti.

Konseratyvesnė Tėvynės sąjungos potencialių rinkėjų dalis, savo ruožtu, taip pat neatrodė galinti plėstis ir kaip tik turėjo prielaidų sumažėti, nes tūkstančiai konservatyvių pažiūrų žmonių nusivylė partijos liberalumu. Antai du procentai nubalsavo už Vytauto Radžvilo „Nacionalinį susivienijimą”, kažkas turbūt apskritai nebalsavo.

Tačiau per šiuos rinkimus TS-LKD elektoratas, užuot susitraukęs, užaugo ir priartėjo prie 300 tūkst. Maža to, paneigdama visų viešai skelbtų apklausų skaičius, Tėvynės sąjunga surinko ne maždaug tiek pat, kiek LVŽS, ir atitrūko nuo jos net ne 3 proc. paklaidos atstumu, o 7,3 proc.

Tai išties įspūdinga. Nors ir valstiečių rezultatai toli gražu ne prasti.

Ir štai Tėvynės sąjunga jau beveik suderino du vienas kitam prieštaraujančius tikslus: turi ir visišką monopolį centro dešinėje, ir net dvi nuolankias, kvietimo į koaliciją laukiančias liberalų partijas, kurios pritraukė net pusantro karto daugiau proc. balsų nei du liberalų dariniai surinko 2008 m. ir kone dvigubai daugiau – nei LS 2012 m.

Tai didesnę įtaką Lietuvos politiniam žemėlapiui darantis elektorato pasiskirstymo reiškinys nei Laisvės partijos mažasis stebuklas arba Socialdemokratų partijos nesėkmė.

Kodėl konservatoriai pasiekė tokių įspūdingų rezultatų? Aš turiu tris atsakymus. Vienas iš jų – Ingrida Šimonytė. Antras – švytuoklė Kauno mieste. O trečią atsakymą – apie pokyčius mūsų visuomenėje ir viešojoje erdvėje – kada nors bus proga aptarti kitame straipsnyje.