Kodėl taip sakau? Todėl, kad valstiečiai-žalieji, kaip savo laiku „darbiečiai“ bei Naujoji sąjunga, buvo ta politinė jėga, kuri natūraliai formavosi ne dėl visuomenėje išryškėjusių politinių ar ekonominių preferencijų bei tuo pagrindu susiformavusių ideologinių argumentų, kiek dėl atsiradusių konjunktūriškai patrauklių galimybių, leidusių dalyvauti politikoje ir siekti taktinių tikslų per rinkimus naujuose politikos junginiuose. Taip centro kairėje keitėsi trumpalaikių interesų paieška užsiimančių partijų kaita.
O socialdemokratai tarsi Egipto sfinksas manė save esant nepajudinama uola, pagrindu bet kokiam kairės junginiui. Taip ir buvo ilgą laiką. LSDP manevravo tarp tų naujokų ir sugebėdavo pakankamai lengvai pajungti juos savo valiai, įstatyti naujokus į jiems palankią daugumos konfigūraciją ir valdyti.
Bet su laiku pasikeitė rinkėjas, pasikeitė ir pačių valdančiųjų gebėjimas energingai ginti savo interesus bei veikti iniciatyviai. Partija pavargo. Neseniai įvykęs partijos skilimas, kuomet partijos senbuviai sukūrė savo atskirą socialdemokratinę darbo partiją, parodė, kad socialdemokratai nesugeba funkcionuoti įprastu ir jau nugyventu sąjūdžio laikų režimu.
Tiesa, daug kas iš LSDP atstovų gali teigti, kad tai nebuvo skilimas, o tik pasitraukė tie, kurie nepritapo, nesutiko su nauja tvarka. Bet negebėjimas susitarti, nemokėjimas aiškiai ir galutinai likviduoti krizės padarinių, suskaldė jei ne partiją, tai rinkėją.
Taigi „naujoji“ LSDP, deklaruodama naują tvarką partijos gretose, pasiliko senoje savo galimybių supratimo paradigmoje. Partijos viduje naujumo efektą pakeitė tylesnis ir nepastebimas partijos bei jos narių funkcionavimas. Rezultatas – LSDP net nesugebėjo atrasti sau vietos valdančiųjų gretose, nors tokia galimybė buvo.
Priešingai vyko TS-LKD partijos gretose. Čia naujo lyderio atėjimas, pradžioje atrodęs net skandalingu, buvo lydimas kardinalių pokyčių.
Visų pirma, ryškiai ir be sentimentų buvo patraukti į šalį senieji partiečiai. Tokia kadrų kaitos politika nereiškė nei keršto akcijos, nei asmens diktato įsigalėjimo. Ši kartų kaita buvo neišvengiama ir yra reikalinga visiems ir visoms partijoms. Konservatoriai tą atliko greitai ir pilnai. Todėl į rinkimus atėjo ne pavargusi praeities politikos komanda, o jauni, modernūs ir ambicingi politikai. Jie neleido įsiterpti konjunktūrą pajutusiai R. J. Dagio partijai ar tuo labiau Nacionaliniam susivienijimui, kurie tikėjosi pasinaudoti atsirandančia niša dėl pokyčių TS-LKD.
Taigi, šiandien rinkimuose išryškėjo dvi politinės elgsenos strategijos, kur konservatoriai išmoko ir sugebėjo būti moderniais. O socialdemokratai, nesvarbu kurie, taip ir nesupratę, kad gyventi praeitimi ir manyti, kad patyrę bebrai gali visada atrasti sau šansą politikoje, – nesimodernizavo.
Tiesa, LSDP pademonstravo, gal ir suprato, kad lyderio keitimas dar ne viskas. Nauja pavardė ir naujas veidas dar ne partijos atsinaujinimas. Reikalinga rimta struktūrinė pertvarka, kur nemoderniai mąstantys kadrai privalo pasitraukti ir netrukdyti jaunesniajai kartai, tačiau pokyčiai vyko lėtai, liko nematomi ir nereikšmingi. Tą parodė ir vangi rinkimų kampanijos eiga bei lyderių deklaracijos.
Matyt, skirtumas tarp konservatorių ir socialdemokratų yra dar ir tame, kad dešiniųjų vyresniosios politikų kartos atstovai sugeba suprasti kintančias politinio gyvenimo sąlygas ir turi proto bei pasitikėjimo užleisti vietą jaunesniems – kitokiems, kitaip veiksiantiems, tačiau kovingiems ir ieškantiems strateginių galimybių ateityje, o ne praeitose pergalėse. Socialdemokratams to dar reikės išmokti, kitu atveju jie stagnuos ir toliau, užleisdami vietą vis kitiems „gelbėtojams“.