Atlikime mintinį eksperimentą. Užsimerkite ir įsivaizduokite, kad nubudote pasaulyje, kuriame nebeliko žiniasklaidos ir žurnalistų. Nebeliko visų informacijos sklaidos kanalų, kurie ne tik susistemina ir pateikia aktualias naujienas, bet ir atsako už pateikimo kokybę, tikrina faktus, atsako už jų klaidingumą.

Ką jūs darote? Tikriausiai, einate į socialinius tinklus. Ten yra žmonės, kurių nuomonė jums įdomi, o jų pateikiama informacija aktuali. Bet tie žmonės taip pat nebeturi patikimų informacijos šaltinių, kurie leistų jiems formuoti nuomonę apie nutikusį faktą. Jūsų nedidelis, jaukus socialinių tinklų burbulas bliūkšta, netekęs jį maitinančio ir slėgį palaikančio šaltinio.

Nieko tokio, sakote jūs. Visą reikiamą informaciją gausiu pats. Jos ir taip per daug. Ar man būtina žinoti viską apie konfliktą Kalnų Karabache ar socialinį chaosą Venesueloje? Kaip jūs gaunate informaciją? Ieškote pirminių šaltinių: draugų, pažįstamų? Ar jie mato visas įvykio, reiškinio perspektyvas?

Staiga jūs suprantate, kad iki tol jus pasiekęs informacijos srautas turėjo daugybę kanalų, užtvankų, filtrų ir jus kaip įmanoma didesniu greičiu pasiekdavo ne visa informacijos banga, o atrinkti, patikrinti ir aktualizuoti faktai. Susidūręs su netiesa, jūs aiškiai žinojote, į ką apeliuoti, – štai ta redakcija atsakinga už neteisingai pateiktą informaciją. O kaip dabar? Kas prisiima atsakomybę už informacijos kokybę ar teisingumą?

Staiga pasaulis pasidaro žymiai mažiau aiškus ir apibrėžtas. Blogiausia net ne tai, kad jūs nebežinote, ką iš tiesų daro jūsų šalies valdžia, kaip veikia institucijos, kas dedasi aplinkinėse valstybėse, jūs tiesiog liekate su savo paties ar patikimų žmonių pojūčiais, sprendžiant, kas yra tikra, o kas melas.

Blogiausia net ne tai, kad jūs nebežinote, ką iš tiesų daro jūsų šalies valdžia, kaip veikia institucijos, kas dedasi aplinkinėse valstybėse, jūs tiesiog liekate su savo paties ar patikimų žmonių pojūčiais, sprendžiant, kas yra tikra, o kas melas.

Uždarykime mūsų mintinį eksperimentą. Jei jūs panašiai sutinkate su mano pateikiamu mintinio eksperimento scenarijumi ar bent jau atpažįstate situacijos problemiškumą, galime žengti toliau.

Šią savaitę į viešumą iškilęs 15min.lt žurnalistų sukilimas prieš be jų žinios planuotas redakcijos pertvarkas, pasibaigęs dviejų, vienų iš profesionaliausių Lietuvos žurnalistų: Birutės Davidonytės ir Dovydo Pancerovo, pasitraukimu, mano galva, yra dar vienas lėtos žiniasklaidos erozijos ženklas.

Žinoma, dalis šios problemos yra vidiniai įmonės ar jos valdymo reikalai. Į jas neketinu gilintis. Tai nebūtų etiška ir iš buvusio darbuotojo perspektyvos. Bet už šio konflikto glūdi ir rimtesnė tendencija, apie kurią kalbėti būtina. Tai yra redakcijų silpnėjimas ir galimybės išlikti nepriklausomoms klausimas.

Bet už šio konflikto glūdi ir rimtesnė tendencija, apie kurią kalbėti būtina. Tai yra redakcijų silpnėjimas ir galimybės išlikti nepriklausomoms klausimas.

Žiniasklaida, kaip jokia kita iš aukščiau minėtų demokratinių valdžios dalių, susiduria su transformacijos, pokyčių būtinybe. Šių pokyčių šviesoje ji privalo išsaugoti savo vertybes ir užtikrinti funkcijų, visuomenės informavimo pareigos atlikimą.

Beveik visos didžiosios žiniasklaidos priemonės Lietuvoje priklausomos nuo iš reklamos, ar vadinamųjų turinio projektų, ateinančių lėšų (išskyrus, savaime suprantama, mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomą visuomeninį transliuotoją LRT).

Jei anksčiau reklama žiniasklaidoje atsirasdavo tiesioginiu prekės ženklo eksponavimo būdu, tai pastarąjį dešimtmetį išplito įvairios, taikios reklamos formos. Atsirado daug integruotos ar kitaip netiesiogiai pateikiamos reklamos. Redakcijose pradėjo sparčiai augti rinkodaros skyriai, kurie pradėjo grobti ir įvairių kitų skyrių laiką bei dėmesį.

Didelė priklausomybė nuo reklamos pinigų, savaime suprantama, išplėtė rinkodaros įtaką ir jos vietą naujienų portalų ar kitų informacijos kanalų erdvėje. Kai kuriose redakcijose rinkodaros skyriai žmonių skaičiumi pradėjo lygintis su redakcijos žmonių kiekiu. Paprastai sakant, redakcijoje pardavėjų ir reklamos kūrėjų tapo daugiau nei žurnalistų.

Paprastai sakant, redakcijoje pardavėjų ir reklamos kūrėjų tapo daugiau nei žurnalistų.

Redakcijos net ir perėmė rinkodaros žodynų. Iš laikraščių epochos atėję straipsniai tapo turiniu, skaitytojas tapo vartotoju, auditorija ar net tiksline auditorija, skaitomumas pasiekiamumu ir panašiai.

Šiuo metu žiniasklaidos lenktynės remiasi nebe reputacijos, straipsnių kokybės ar poveikio visuomenei lygmenyse. Žiniasklaida varžosi matuodama pasiektų vartotojų arba laiko, praleisto straipsniuose, skaičiumi.

Bet net ir visoje šioje sudėtingoje rinkodarinėje aplinkoje yra nemažai profesionalių žurnalistų, kurie atlieka visuomenės informavimo, pagalbos suprasti ir sužinoti svarbius dalykus užduotis. Didžioji problema ta, kad nykstant redakcijų įtakai, didėjant jų finansinei priklausomybei, realiam žurnalistiniam darbui nuolat kyla kliūčių, trukdžių.

Visuomenė, vertindama žiniasklaidą, dažniausiai linkusi daryti dvi klaidas. Pirma, visi žiniasklaidos atstovai, kanalai ar visi straipsniai traktuojami kaip vieningos atsakomybės dalis. Tai yra, prasta reputacija ar nekokybiški darbai bei sprendimai perkeliami ant visų žurnalistų ar redakcijų pečių.

Antra, profesionali veikla ar kokybiški straipsniai bei projektai traktuojami kaip savaime suprantamas dalykas. Kitaip sakant, kokybiška žiniasklaida priimama kaip duotybė. Žurnalisto darbas suprantamas kaip šimtaprocentinio rezultatyvumo siekis. Jei po tavo atskleisto skandalo ministras neatleidžiamas, tavo darbas nėra įvykdytas. Net jei tu ir atskleidei visus nuslėptus faktus bei pateikei juos visuomenės vertinimui.

Žurnalisto darbas suprantamas kaip šimtaprocentinio rezultatyvumo siekis. Jei po tavo atskleisto skandalo ministras neatleidžiamas, tavo darbas nėra įvykdytas. Net jei tu ir atskleidei visus nuslėptus faktus bei pateikei juos visuomenės vertinimui.

Akivaizdu, kad esame prie savotiško transformacinio periodo slenksčio. Socialinių tinklų populiarumas jau gerokai pakeitė ne tik žiniasklaidos veikimo principus, bet ir žurnalisto darbą. Socialiniai tinklai tapo ir informacijos rinkimo instrumentu, ir viešumo našta, ir naujienų sklidimo bei perdavimo akseleratoriumi.

Šalia to, naujos informacijos skleidimo galimybės išpopuliarino ir naujus formatus. Lietuvoje dalį viešosios erdvės sėkmingai užėmė Laisvės TV, sparčiai populiarėja ir buvusio premjero patarėjo Skirmanto
Malinausko įvaldytas YouTube vlogeriavimo formatas. Kitas buvęs 15min.lt Tyrimų skyriaus atstovas Šarūnas Černiauskas įkūrė įvairiomis platformomis besinaudojantį tiriamosios žurnalistikos centrą „Siena“.

Tai rodo žiniasklaidos lauko segmentaciją ir pagrindžia mano tezę apie redakcijos formato nykimą. Redakcijos vis dar funkcionuoja, bet į konkurencinę kovą jos turi stoti su daug pavienių žurnalistikos veikėjų, siūlančių naujus informacijos ar nuomonių pateikimo būdus.

Viena vertus, tai natūralus transformacijos procesas. Kažkada panašus naujienų portalo iššūkis buvo mestas laikraščiams. Laikraščiai jį pralaimėjo. Bet naujienų portalai iš šios kovos išsinešė perimtą ir efektyvizuotą laikraščių veikimo modelį.

Redaktorius, redakcija, atskirų sričių skyriai, redakcijos etika ir atsakomybė, santykis su skaitytoju ir reputacijos auginimo, saugojimo, išlaikymo klausimai. Visa tai liko naujienų portalo veikimo principu.
Dabartiniame transformacijos etape šių saugiklių ar įsipareigojimų nesimato.

Panašu, kad šiam redakciniam modeliui kyla vis daugiau iššūkių. Vis daugiau iššūkių kyla ir pačiai žiniasklaidai kaip institutui. Aš jau net sąmoningai praleidau ir įvairias valdžios ar kitų įtakos centrų
spaudimo formas. Jos tik prisideda prie erozijos proceso ir niekaip nesustiprina žiniasklaidos vaidmens visuomenėje.

Aš jau net sąmoningai praleidau ir įvairias valdžios ar kitų įtakos centrų spaudimo formas. Jos tik prisideda prie erozijos proceso ir niekaip nesustiprina žiniasklaidos vaidmens visuomenėje.

Lietuvoje įprasta skeptiškai žvelgti į žurnalistus, jų darbą, kalbas apie redakcijos laisvę ar objektyvumą. Žiniasklaida nuolat balansuoja ant trapios ribos. Bandoma išlaviruoti tarp būtinybės išlaikyti finansinį tvarumą ir bent jau dalinę kokybę, profesionalumą.

D. Pancerovas savo komentare „Naujojo Židinio-Aidų“ žurnalui retoriškai klausė: kas pažadės išsaugoti žodžio laisvę?

„Politinė partija, kuri aiškiai deklaruotų, kad ne tik nesikėsins į žodžio laisvę, bet ir dės tikras pastangas ištaisyti jau padarytas negeroves – štai ko laukiu“, – rašė Dovydas.

Aš klausimą formuluočiau kitaip: ar mūsų visuomenė susipras išsaugoti žiniasklaidos idėją? Ar sugebės atsiriboti nuo nekokybiškos, rinkodara persunktos ir jos supančiotos žiniasklaidos dalies, kad apgintų tuos, kurie kuria patikimos informacijos srautą, informuoja, atlieka tyrimus, atskleidžia nuslėptas viešosios politikos detales, galios užgrobimus ar jos išnaudojimus asmeniniams interesams?

Žiniasklaidos, kokybiškos žiniasklaidos svarba yra nutylėta tema. Mes priimame ją kaip duotybę. Ir kaip duotybę stebime tai, kad ji pradingsta ar būna iš mūsų atimama. Ar visuomenė pakankamai įvertina žurnalisto darbą? Ar yra pasirengusi taikytis prie naujų finansavimo modelių? Ar pasirengusi ginti žodžio laisvę, kurią jiems užtikrina būtent žurnalistų ir stiprių redakcijų egzistavimas?

Jei ne, leiskimės gilyn į tą mintinį eksperimentą, kuriame dingo užtvankos, filtrai ir kanalai, padedantys susigaudyti, kas tikra ir svarbu.