Laimei, laikas bėga ir gyvenimas tiesiog sudėlioja taip, kad esi priverstas eiti į priekį ir niekas neklausia. Nebūtinai savo noru, tiesiog aplinkybės klostosi taip, kad nori nenori, bet kartais per jėgą esi priverstas eiti ten, kur stumia pokyčių vėjai.

Pavyzdžiui, garsiai nuskambėjusi žinia, kad „Linas Agro Group“ perka „Kauno grūdus“. Džiugu ne tik dėl to, kad nauja įmonių grupė, jei sandorį palaimins Konkurencijos taryba, išliks lietuvių rankose, o ne taps optimizuojamo kokio nors Vakarų koncerno, kuriam reikalingos tik gamyklos, dalimi (taip, globalizacijos šalininkai, čia mane galite užmėtyti lenkiškomis bulvėmis), bet ir dėl to, kad tarp eilučių nuskambėjo ambicija ieškoti segmentų, kuriuose galėsime diktuoti madas jei ne visoje Europoje, tai bent Skandinavijoje. Tiesiog tapti europiečiais.

„Mes jau pajėgūs kurti stiprius prekės ženklus, nors ir nesivaržome su didžiausiomis pasaulio įmonėmis. Pavyzdžiui, esame Skandinavijoje, kuri šalia mūsų ir jau tampa viena geidžiamiausių pasaulyje. Savo paukštienai esame sukūrę du prekės ženklus, kurie tapo matomais prekybos centruose ir vienas iš jų didžiausių gamintojų vadovų juokaudamas piktinosi, kad paskutinis lašas buvo, kai jo žmona nupirko ir į namus parsinešė mūsų gaminį“, – planais dalinasi Andrius Pranckevičius, „Linas Agro Group“ (Lietuva) valdybos pirmininko pavaduotojas ir tikisi, kad energija, kuria įmonės skyrė konkuruoti tarpusavyje, dabar susitelks eidami ir konkuruodami užsienyje.

Tuo pačiu A. Pranckevičius sako, kad jiems tai nėra kažkas naujo. Tiesiog dabartinio verslo modelio plėtra. Įmonės viduje Baltijos šalys jau laikomos vidaus rinka, tačiau jos nebeužtenka. Realiai tai labai mažos valstybės ir maisto gamintojams, todėl įdomi dalis Lenkijos ir dalis Skandinavijos.

Nors Skandinavijoje abi įmonių grupės dirbo gana sėkmingai, įsitvirtinti Lenkijoje nepavyko nė vienai, nes tai labai konkurencinga rinka. Pavyzdžiui, paukštienos sektoriuje jie didžiausi gamintojai Europoje, gamyklos 10–15 kartų didesnės nei mūsų.

Atsiranda tikimybė, kad pagaliau 6000 tūkstančiai žmonių, kurie dirba abiejose grupėse, metams bėgant galės tikėtis vokiškų atlyginimų.

Kalbant paprasčiau, tai reiškia, kad mes nebebūsime žaliavos gamintojais. Atsiranda tikimybė, kad pagaliau 6000 žmonių, kurie dirba abiejose grupėse, metams bėgant galės tikėtis vokiškų atlyginimų. Kai gamini pigią prekę, ją gaminti turi ir pigūs žmonės. Dėl to mūsų pramonininkai ir draugiškai šluosto ašaras kai didinamas minimalus atlyginimas bei rypauja apie artėjančius gamyklų bankrotus, nes pagrindinis technologinis pranašumas – beveik nemokami, senosios Europos mastais žmonės, nors mes vis dar tai įvardiname kaip savo pranašumą.

Kita gera žinia taip pat nuskambėjo šiomis dienomis.

Kai Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas atvyko vizito į Lietuvą, kartu jis atsivežė ir 37 įmonių atstovus. Jie ieškojo partnerių, kurie padėtų pakeisti Kinijos gamintojus, pasakoja Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Vidmantas Janulevičius. Lietuviai gali pasiūlyti pigesnę darbo jėgą, nei prancūzai, ar vokiečiai, tačiau konkuruoja su kaimynėmis, taip pat Bulgarija, Rumunija.

Lietuvos gamintojai pastebi, kad nukritusius pardavimus atsveria ateinantys nauji klientai ir ne vien kaina yra argumentas.

Čia mes tiesiog ištraukėmė laimingą bilietą, nes Kinija kaip pagrindinis gamintojas nusibodo Europai ir mėginama susigrąžinti dalį gamybos.

Čia mes tiesiog ištraukėmė laimingą bilietą, nes Kinija kaip pagrindinis gamintojas nusibodo Europai ir mėginama susigrąžinti dalį gamybos. Mes tiesiog sugebėjome nenustekenti savo pramonės iki tiek, kad ji taptų niekam nebeįdomi. Nors ir deklaravome, kad esame lazerių ir aukštųjų technologijų šalis, tačiau viena iš pagrindinių mūsų eksporto prekių milijonai tonų grūdų ir baltarusių bei ukrainiečių vairuojami vilkikai, kurie blaškosi net po tolimiausius ES užkaborius.

Naujos gamyklos daugeliu atvejų įdomiau už startuolius, kurie „pakelia“ pinigus trumpam ir dažnai po garsių viešųjų ryšių akcijų tyliai nugrimzta į užmarštį degindami investuotojų milijonus. Tik vienas iš keliolikos tampa verslu, įdarbinančiu bent šimtus žmonių. Be to, jiems lengva migruoti tarp miestų ir valstybių.

Gamykla struktūra, dešimtmečiams keičianti visą regiono veidą. Jei sukuriamos tokios pramonės zonos kaip Kauno LEZ, netoliese kuriasi gyvenvietės, atgimsta miestai. Žmonės žino, kad čia galima dirbti ilgus metus, daryti karjerą ne tik vietoje, bet ir kilti tarptautinių įmonių karjeros laiptais, ko Lietuvoje ypatingai trūksta. Kvalifikuotiems aukščiausios ir netgi vidutinės grandies vadovams ar netgi specialistams erdvės paprasčiausiai nėra. Iš kitos pusės, atnešamas tarptautinių įmonių darbo ir elgesio su darbuotojais kultūra.

Jei pirksime (labai mažai investuotojų ateina be milžiniškos valstybės paramos) tik tokias įmones, kurios dėl 200 eurų pakilusios vidutinės algos žvalgysis į kitas šalis (taip jau nutiko su dalimi paslaugų centrų) turėsime bėdų.

Pas mus kol kas einama dėl pigesnės darbo jėgos, tačiau taip bus ne visada ir kaip bus priklauso nuo mūsų. Jei pirksime (labai mažai investuotojų ateina be milžiniškos valstybės paramos) tik tokias įmones, kurios dėl 200 eurų pakilusios vidutinės algos žvalgysis į kitas šalis (taip jau nutiko su dalimi paslaugų centrų) turėsime bėdų. Jei ieškosime, kad ir sunkiau sukalbamų, bet stabilesnių ir kuriančių aukštesnę pridėtinę vertę bendrovių, tai po kelių metų turėsime visiškai kitokį šalies vaizdą. Tačiau pamirškite lozungus, kad taip bus atgaivinti atokūs ir mirštantys Lietuvos regionai. Niekas ten nestatys gamyklų, kurioms reikia gerai apmokamų aukštos kvalifikacijos specialistų, nes jų ten jau seniai nėra. Geriau pagalvoti apie gerą infrastruktūrą, kad žmonės iš ten galėtų pasiekti tas gamyklas ir grįžti namo.

Kita dalis, kad kol kas nė viena valdžia aiškiai nepasako ko ji nori, nors dabar būtų ideali proga išspręsti senus šalies ekonomikos skaudulius ir „siaurus kaklus“. Pavyzdžiui, kam nors įsiūlyti Lietuvoje perdirbti milijonus tonų eksportuojamų javų. Vietoj to mes rašome ir dedame į stalčių strategijas bei kuriame DNR planus, kurių pagalba milijardai vėl suguls į vis tuštėjančių rajonų centrų ir kaimų šaligatvių plyteles.

Sekite autorių feisbuke.