Net ir be „Socialinės dilemos“ visi žinome, kad socialiniai tinklai pakeitė mūsų gyvenimus. Problema ne tik tai, ką mes patiriame virtualioje realybėje, kuo tampame socialiniuose tinkluose ar komentarų erdvėje, bet ir tai, kaip virtuali realybė susijungia su realybe ir ją pakeičia. Kaip socialiniuose tinkluose gimę, arba sukurtos, iniciatyvos tampa galingais judėjimais. Kuriančiais ir/ arba griaunančiais.
Kai žmonės pachatinę socialiniuose tinkluose eina daryti revoliucijos, nužudo žmones, kuriems buvo priklijuota pedofilų etiketė, – tada ne šiaip ištrinama riba tarp fantazijų ir realybės, faktiškai virtualioje realybėje sukuriama kita materialios realybės versija. Kartais – geresnė, kartais – kraupi.
Stipriausi narkotikai yra tie, kurie veikia ne tik fizinius pojūčius, bet ir jausmus. Virtualioje realybėje jausmus sukurstyti ypač lengva: anoniminiai profiliai, pagražinti ir netikri gyvenimai, troliai, – tobula terpė nevaržomoms emocijoms. Dažniau neigiamoms nei teigiamoms. Trys temos, dažnai persipinančios tarpusavyje, kurios akimirksniu gali sukelti gaisrą lietuviškame feisbuke: smurtas prieš vaikus, žiaurus elgesys su gyvūnais, politika. Smurtas lyties pagrindu, LGBT, antisemitizmas seka iš paskos.
Šie rinkimai kitokie ne todėl, kad kitaip išsidėstę politinės prognozės – jos sulig kiekvienais rinkimais kinta, kaskart kažkas pataiko labiau, kažkas – mažiau. Ir ne dėl COVID-19 pandemijos. Kaukės tiesiog tapo dar vienu pretekstu visuomenės poliarizacijai, šalia skiepų/ anitvakserių, vaiko teisių/ vaikų „grobimų“, žmogaus teisių/ tradicinių vertybių, patriotų/ vatnikų.
Bet keli mėnesiai karantino ne tik davė naujų idėjų, kaip išnaudoti internetą geriems dalykams, pavyzdžiui, virtualios konferencijos/ seminarai/ pasitarimai = mažiau kelionių lėktuvu = mažesni kaštai/ mažesnės CO2 emisijos/ laiko taupymas. Tie keli mėnesiai dar labiau panardino mus į virtualią erdvę ir kartais tampa nebeįmanoma suprasti, ar susiliejome su savo feisbukiniais alter ego, ar mūsų gyvenimo tiesiog nebeliko, nes svarbu tapo tik tai, ką gali pamatyti kompiuterio/ telefono/ planšetės ekrane – ir dar svarbiau – ką gali sustabdyti, išdidinti, iškirpti ir sharinti/ laikinti/ heitinti.
Ir tame chaose susimaišo viskas: svarbūs dalykai, valstybės ateitį lemiantys sprendimai, kritiškai svarbios išvados su sukrečiančio bukumo pseudopoteriais, keistomis lazdomis, tetomis iš Amerikos, visomis įmanomomis nekompetencijos išraiškomis. Nežinau, kiek žmonių sugebėjo ramiai apmąstyti, ką reiškia nendrių ir dagių benefisai nacionalinio transliuotojo eteryje, o kiek pagavo tik neoninę iškabą „rinkimai yra farsas“ ir toliau sharina, sharina, sharina „genialią“ išmintį: „nėra už ką balsuoti“, „visi jie tokie“.
Matau neįtikėtiną proaktyvų agresyvumą būtent negebančių/ nenorinčių atsirinkti objektyvių faktų žmonių, ir jų masiškai platinamas fake news. Rinkimai, kaip vienas iš demokratijos kertinių akmenų, mano akimis žiūrint, dėl to tampa itin pažeidžiami, o tai reiškia, kad pažeidžiama tampa ir demokratija, nes jei tautos sprendimų priėmimo procesas tampa ydingu, kokia tuomet sprendimų kokybė?
Greitai. Trumpai. Primityviai. Su emocija. Tokia turi būti šiandien žinia. Nes, pirmiausia, ji turi tikti socialiniams tinklams, kur – visi kartoja – niekas nemėgsta skaityti, tik peržvelgti trumpas frazes ir hashtagus, akimirksniu nuspręsti – patinka/ nepatinka, ir skrolinti toliau. Homo Facebook, pajungtas prie malonumo centrus dirginančio mygtuko, – kuo stipriau, tuo geriau.
Ar mes tapome fizinėmis laikmenomis virtualiems alter ego – godiems, piktiems, paviršutiniškiems, tobula Zigmundo Froido „id“ inkarnacija?
Po pastarojo gyvūnų skandalo, kurio metu, beje, prieita tų pačių išvadų, kurias kartu su gyvūnų globėjais kartojome ne vienerius metus, turiu mažytę viltį, kad virtuali realybė gali teigiamai paveikti realybę, kurioje vis dar gyvena ir jaučia kančią mūsų ir mūsų augintinių kūnai.
Bet kai mąstau apie šiuos rinkimus, ypač kai tiek prielaidų padaryti žalos šiai valstybei vien dėl to, kad protas neprasibraus pro soctinklų narkotikų paveiktus jausmus: neapykantą, baimę, rezignaciją... Aš nežinau ar užteks žmonių, kurie ne tik pasijuoks iš to, kad Ritai Miliūtei 29 kartus trūko kantrybė eteryje besiklausant kosmonautų, bet ir realiai įvertins situaciją ir priims racionalius sprendimus prie balsadėžių.
Ar užteks žmonių, kurie suvoks infantilaus „nėra už ką balsuoti“ dovaną voldemortininkams ir inkvizicijos nešėjams. Ar užteks žmonių, kurie išlįs iš virtualios realybės bent tiek, kad suskaičiuotų 1 euro GPM ar 13-os pensijos tikrąją kainą mums ir mūsų vaikams. Ar užteks žmonių, kurie vis dar moka skaityti ir yra pajėgūs analizuoti informaciją.
Gal.
P.S. Piktos abiejų lyčių tetos su saulėlydžių ir gėlyčių profiliais – šis tekstas ne jums, žinau, kad vienintelė Jūsų dienos pramoga yra nekoherentiški neapykantos pliūpsniai visiems, kas neskaito slaptai.lt ir nėra grupių „Stop 5G/ Geico čipams“ nariai.