Tikrai nemažai pensininkų piktinasi tokiais pasiūlymais, kaip tryliktoji pensija. Viena garbaus amžiaus pedagogė, gavusi vienkartinę išmoką, skirtą rinkėjams vilioti, taip ir pasakė: „Aš per visą savo gyvenimą uždirbau daugiau, nei tie du šimtai. Už juos, aišku, ačiū, bet mano balsas neparduodamas, ir už valstiečius vis tiek nebalsuosiu...“ Tikrai, mieli pensininkai, jūs per visą gyvenimą uždirbote daug daugiau, nei tryliktoji pensija ar kokia vienkartinė išmoka. Jūs uždirbote padorią pensiją kiekvieną mėnesį. Ir tiesa ta, kad kiek ir kaip greitai ta pensija didės, priklauso nuo jūsų pačių apsisprendimo šiuose rinkimuose.

Visos partijos žada kelti pensijas, dauguma kukliai nutylėdamos, kokiu būdu tai darys. Tiesa ta, kad sėkmingo ekonomikos atsigavimo atveju pensijos pagal dabar galiojantį įstatymą kils be jokios partijų malonės. Taigi, dėmesį reikėtų kreipti ne į pažadus didinti pensijas, o į programas, ieškant tų, kurios labiausiai orientuotos į ekonomikos augimą. Kad valstiečiai nelabai turi ką pasiūlyti, išduoda ir faktas, jog ateities ekonomikos DNR planas juda kaip apatinė girnapusė – juk dabar pats geriausias laikas būtų investuoti į aukštos pridėtinės vertės projektus, kurie ir lems ekonomikos augimo tempus, taigi, ir pensijų augimą.

Valdantiesiems čia koją vis pakiša nelemtas polinkis investicijomis pirmiausia pamylėti „saviškius“. Na, jei saviškiai turėtų prūdais perspektyvių idėjų – tai gal ir nieko tokio... Nors ir negražu. Tik bėda ta, kad tie „saviškiai“ puikiai gali kokį keliuką išasfaltuoti, ar kokį fontaną miestelio aikštėje renovuoti, bet perspektyvios idėjos lyg tyčia dažniau pasitaiko tarp „ne saviškių“, o su tais ir apie „otkatus“ geriau neužsiminti...

Tai kas tada belieka? Belieka isteriškai „stumti“ ant Tėvynės sąjungos, kurios ekonomikos stimuliavimo programa ir ekspertų pripažįstama kaip stipriausia. Lieka spausdinti paskvilius šimtatūkstantiniais tiražais ir pabandyti aptaškyti purvais tuos, kurių principas šiuose rinkimuose – į peštynes nesivelti ir nežadėti rinkėjams to, ko įgyvendinti neįmanoma. Klausimas, kiek „Neliečiamieji“ paveiks viešąją nuomonę. Iškalbinga jau vien tai, kad R. Karbauskiui teko savo „šedevrui“ ieškotis spaustuvės Latvijoje. Netvirtinčiau, kad Lietuvos spaustuvininkai valstiečių vadą pasiuntė kur nors tolėliau, bet, nenorėdami būt siejami su tokios literatūros platinimu, tikriausiai nurodė užsakovui nelabai priimtiną kainą...

Neabejotina, leidinys padarys žalos patiems patikliausiems ir pažeidžiamiausiems rinkėjams, tačiau už kai ką R. Karbauskiui galima ir padėkoti. Dar niekas nėra surinkęs į vieną vietą tiek klaidinančių interpretacijų ir propagandinių klišių. Rezultatas – puiki praktinė medžiaga žiniasklaidos raštingumo pratyboms. Remiantis čia surinktais pavyzdžiais galima vaizdžiai parodyti, kuo skiriasi propagandinė žinutė nuo patikimos, profesionaliai parengtos informacijos.

Leidinys taip pat puikiai parodo, kokia konstrukcija laiko taip vadinamas konservatorių „lubas“. Kiekvienoje visuomenėje yra dalis piliečių, kurie, užuot prisiėmę atsakomybę už savo sprendimus, nesėkmes, netenkinančią padėtį asmeniniame gyvenime ar negebėjimą mobilizuotis ir įveikti sunkumus, mieliau ieško kaltų. Tokiems žmonėms geriausias draugas tas, kuris pakužda į ausį, kad kaltas štai tas ar anas. Taip Vytautas Landsbergis ir tapo kaltas už viską, kas tik tokiam piliečiui negerai. O „blogas, piktas Kubylius atėmė pensijas ir praskolino Lietuvą“. Toksai viskuo besiskundžiantis pilietis turbūt mielai apkaltintų ką nors ir dėl guzo kaktoje, pats užlipęs ant grėblio...

Konservatorių oponentai jau ne pirmoje kampanijoje eksploatuoja ir kitas iš esmės nebrandaus žmogaus silpnybes. Šioje rinkimų kampanijoje TS-LKD pasirinko sunkesnį kelią – apeliuoti į žmonių stiprybes, įveikti inerciją, leistis prieš srovę. Rugpjūtį Tėvynės sąjunga atliko savo politiniams oponentams netikėtą nacionalinę apklausą. Kandidatai ėjo ir pas tuos žmones, kurie nerodo didelio politinio aktyvumo ir kažin, ar vargintųsi ateiti į susitikimus su kandidatais kokioje mokyklos ar kultūros namų salėje.

Viena iš reakcijų turguose, autobusų stotyse ar mašinų stovėjimo aikštelėse buvo nuostaba: „Gi tie konservatoriai – visai normalūs žmonės... O mums sakė...“ Kad šis TS-LKD kampanijos žingsnis buvo produktyvus, signalizuoja ir nerimas valstiečių stovykloje, pasireiškiantis gan chaotiškomis pastangomis apjuodinti oponentą, o kartais – net isteriškomis intonacijomis. Prie kurių priskirčiau ir nepaprastai aršų Gintauto Palucko pjudymą pastarosiomis dienomis. Įsivaizduokite, drįso kalbėtis su konservatoriais!

Kiek naivokai skamba kai kurių apžvalgininkų klausimai – o kokia dabar bus konservatorių reakcija? O kokį kompromatą ant valstiečių jie renka?

Tik kad ir rinkti nereikia: visa žiniasklaida pilna skandalingos informacijos apie valstiečių lyderius ir jų partnerius iš Lenkų rinkimų akcijos. Vien SAM tų faktų parūpina daugiau, negu reikia. Tik gal bėda, kad rimtai skandalingos žinios kartais nuskęsta smulkių skandalėlių sraute.

Nerimas, kad konservatoriai gali pramušti taip uoliai ir daugelį metų palaikomas „lubas“ jų priešininkų stovykloje, dar sustiprėjo po neeilinio TS-LKD suvažiavimo, kuris parodė ir partijos susitelkimą, ir įvairių profesinių grupių palaikymą. Suvažiavime viešpatavusi solidarumo atmosfera ir emocijos labai priminė patį pirmąjį sąjūdžio suvažiavimą, bet kartu skambėjusios kalbos ir žmonių bendravimas rodė pastebimai nuo sąjūdžio laikų išaugusią politinę kultūrą.

Partija pasirodė pajėgesnė pritraukti ne vien tradicinius savo rinkėjus. Tuomet įvairių lygių agitatoriai sukruto aiškinti, esą konservatoriai atsitraukę nuo krikščioniškų vertybių ir visai jau nuliberalėję... O dar svarsto apie koaliciją su socialdemokratais... Ir čia pasigirsta šauksmai „Išdavystė!..“

Labiausiai įrodinėdama TS-LKD „nekrikščioniškumą“ bus pasižymėjusi, žinoma, Agnė Širinskienė. Belieka apgailestauti, kad atsirado ir nuoširdžių katalikų, kurie nesusimąstydami šoko jai antrinti. Skaudu ir gėda, nekalbant jau apie tai, kad tokiu būdu menkinamas Bažnyčios autoritetas. Lygiai taip pat prieš porą tūkstančių metų priekaištauta pačiam Jėzui Kristui – kam valgo su muitininkais ir nusidėjėlėmis. Paties Išganytojo perspėjimas saugotis fariziejų raugo atrodo nė kiek nepraradęs aktualumo ir mūsų dienomis. Todėl kai tariame baigiamuosius Viešpaties maldos žodžius, turėtume prašyti apsaugoti ir nuo vienos pikčiausių – fanatizmo – pagundos...

Bet grįžkime prie klausimo, ar TS-LKD , kokia ji yra šiandien, išties kur nors prasilenkia su krikščioniškomis vertybėmis? Argi nusistatymas nemeluoti ir nevilioti rinkėjo neįvykdomais pažadais per mažai krikščioniškas? O nuoseklus atsisakymas juodinti oponentus argi nesiremia artimo meile? Argi nėra bet kurio doro, o ypač krikščionio politiko, pareiga kalbėtis su kitaip manančiais ir ieškoti platesnio sutarimo vardan bendrojo gėrio?

Politinė partija negali savintis Bažnyčios misijos ir užsiimti sielovada. Juolab negali piktnaudžiauti daugumos jėga, kai kalbama apie pasaulėžiūrinius dalykus. Politikas pirmiausia turėtų būti kuklus visuomenės bendrųjų reikalų lauko artojas, pašauktas savo prakaitu ir profesionalumu įgyvendinti pamatines vertybes kasdienybėje, tvarkant visos visuomenės, ne vien tikinčiųjų, gyvenime svarbius dalykus. Norint saugoti pagarbą gyvybei ir žmogaus prigimties kilnumui, nepakanka kartoti pasižadėjimus – tenka ieškoti konkrečių būdų, kaip tai galima įgyvendinti. Bet tai – jau atskira tema, kurią verta palikti kitam kartui.

Skirtingos politinių jėgų pasaulėžiūrinės nuostatos niekur nedings, jeigu bus nuosekliai ieškoma sąlyčio taškų visuotinai svarbiais klausimais. O artimiausių metų politinėje darbotvarkėje į pirmą planą iškyla būtent klausimai, reikalaujantys plataus politinio sutarimo: tai ir kritinė padėtis švietimo bei sveikatos srityse, ir ekonomikos perorientavimas aukštos pridėtinės vertės kryptimi, ir energetinės nepriklausomybės užtikrinimo bei taršos mažinimo problemos. Galiausiai, daugiau sutarimo – tai mažiau chaoso, kurio viešpatavimas šios kadencijos seime taip piktina žmones.